Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

K.Sabaliauskaitės vertėja į latvių kalbą Dace Meiere: „Ir mums reikia tokios rašytojos“

Dacė Meierė
Asmeninio albumo nuotr. / Dacė Meierė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kristinos Sabaliauskaitės, kurios knygos tapo vienu įsimintiniausių įvykių Lietuvos literatūros pasaulyje per pastaruosius dešimt metų, kūryba pamažu peržengia mūsų šalies ribas – dvi „Silva rerum“ dalys buvo išleistos Latvijoje, o netrukus pasirodys ir trečioji. K.Sabaliauskaitės kūryba Latvijoje netgi pateko į skaitytojų išrinktą 100 visų laikų mėgstamiausių knygų sąrašą. Kitais metais planuojama „Silva rerum“ išleisti ir Lenkijoje. Apie K.Sabaliauskaitės knygas Latvijoje 15min.lt kalbėjosi su „Silva rerum“ vertėja į latvių kalbą Dace Meiere bei su pačia autore.

Daugiau informacijos apie literatūrą, knygų konkursus rasite „15min knygų lentynos“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite ir jūs. 

Tai, kad Latvijoje K.Sabaliauskaitės knygos populiarios, geriausiai liudija tai, jog mėgstamiausios knygos rinkimuose „Didysis skaitymas“ („Lielā Lasīšana“) į šimtuką pateko ir „Silva rerum“, atsidūrusi 93 vietoje. Šiame sąraše, kuris sudarytas nuo sausio iki lapkričio balsavus apie 40 tūkstančių skaitytojų, daugiau lietuvių autorių nėra. Nėra ten ir rašytojų iš Estijos. 

„Silva rerum“ į latvių kalbą vertusi D.Meierė sako, kad dabar nebe tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje galima kalbėti apie savotišką K.Sabaliauskaitės fenomeną. Vertėja 15min.lt pasakojo apie tai, kaip K.Sabaliauskaitės knygos atkeliavo į Latviją, kaip jos ten buvo priimtos, apie jos romanų vertimo niuansus ir apie tai, ką latviai labiausiai skaito.

– Vienas dažniausiai vertėjams pateikiamų klausimų – kas ką surado pirmiausia: vertėjas knygą ar knyga vertėją? Ar jūs pirmiau perskaitėte K.Sabaliauskaitės knygą lietuviškai ir pasiūlėte leidykloms, ar, atvirkščiai, „Silva Rerum“ susidomėjusios leidyklos pasiūlė jums versti šią knygą?

– Knyga surado mane. Draugė iš Lietuvos parašė, kad atsirado lietuviška knyga – tikras stebuklas, patarė perskaityti ir išversti. Draugė buvo teisi: knyga buvo tikras stebuklas, iškart mane sužavėjo.

Tai buvo 2008 metais, krizės metu, o lietuvių autoriai pas mus nedaug publikuojami buvo net ir geresniais laikais. Su K.Sabaliauskaitės leidimu išverčiau romano ištrauką ir pasiūliau latvių leidėjams. Mums – man ir vertimui – pasisekė, nes leidyklos „Zvaigzne ABC” redaktoriai irgi jau buvo girdėję apie „Silva rerum” sėkmę Lietuvoje, susidomėjo, ir taip prasidėjo geras bendradarbiavimas. Netrukus latviškai išeis ir trečioji romanų ciklo dalis.

– K.Sabaliauskaitės knygos Lietuvoje tapo savotišku fenomenu, jos labai gerai perkamos, sulaukė didelio susidomėjimo. Kaip buvo Latvijoje? Ar išsyk atėjo tas dėmesys? Ir kaip dažniausiai buvo pristatomos K.Sabaliauskaitės knygos? Ar jos buvo pristatomos būtent kaip vienos žymiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų knygos, ar ši geografinė nuoroda nebuvo tokia svarbi?

– Ir Latvijoje galima šnekėti apie savotišką fenomeną, K.Sabaliauskaitė greit tapo labai mylima ir turbūt žinomiausia lietuvių rašytoja Latvijoje; drįstu sakyti, kad ji dabar žinomesnė už Jurgą Ivanauskaitę.

Jei pirmas ciklo romanas nebūtų turėjęs paklausos ir skaitytojų susidomėjimo, aišku, mes dabar nelauktume trečiosios dalies. Autorė ir leidėjai iškart atsisakė pilkojo latviško kuklumo (kuris galbūt būdingas ir lietuviams), buvo daug gerų ir protingų interviu latvių spaudoje – ir laikraščiuose, ir populiariuosiuose žurnaluose. Autorė viešėjo Latvijoje per abiejų knygų prezentacijas.

K.Sabaliauskaitė greit tapo labai mylima ir turbūt žinomiausia lietuvių rašytoja Latvijoje; drįstu sakyti, kad ji dabar žinomesnė už Jurgą Ivanauskaitę

O svarbiausioji reklamos priemonė – gyvo žmogaus balsas ir nuomonė, tai, ką vienas skaitytojas pasako kitiems; mūsų laikais svarbios ir knygų tinklaraštininkų nuomonės.

Recenzijų ir popierinėje spaudoje, ir įvairiuose interneto portaluose buvo netikėtai daug. O bibliotekose susidarė ilgos eilės norinčiųjų gauti „Silva rerum” (kita vertus, tai liūdnai liudija apie tai, kad žmonės ne visada gali nusipirkti knygų, o bibliotekoms skiriama pernelyg mažai lėšų).

Bet abejoju, ar faktas, kad autorė – mūsų kaimynė, buvo papildomas traukos elementas. Dažniau teko girdėti nuostabą, kad toks geras ir gyvas romanas parašytas čia pat, beveik pas mus...

– Kokios dažniausiai būdavo skaitytojų reakcijos? Ar buvo palyginimų su kitais autoriais (ne paslaptis, kad pristatant knygas dažniausiai griebiamasi aliuzijų ir į kitus kūrinius). Ir ar yra latvių rašytojų, rašančių panašia tema?

– Susižavėjimas. Daugelis sakė, kad K.Sabaliauskaitės knygose rado naują, kitokią, anksčiau nepažintą Lietuvą, pradėjo žiūrėti į Baltijos istorijos įvykius kitomis akimis. Išvydo tikrus ir gyvus žmones. Pristatant „Silva rerum” knygas jokių ryškesnių palyginimų nebuvo, užtat recenzijose K.Sabaliauskaitė buvo lyginama ir su Umberto Eco, ir su Salmanu Rushdie ir netgi su Gabrieliu Garcia Marquezu.

Latvių istorinis romanas dar turi atgimti. Daugkart girdėjau ir skaičiau pavydo pilnus žodžius, kad ir mums reikėtų tokios savos K.Sabaliauskaitės, kuri sutriuškintų visokius nusistovėjusius istorijos mitus.

Daugelis latvių istorinių romanų parašyti iš aukos, skriaudžiamo vargšelio, išnaudojamo kaimiečio pozicijų. Manau, kad latvių literatūroje yra per daug piemenukų, suvedžiotų tarnaičių ir nusivylusių nevykėlių, kurie dėl visko kaltina ponus, likimą, Dievą...

Čia galima sudaryti ilgiausią kaltininkų sąrašą. O jeigu personažas aktyvus, darbštus ir neniurzgantis, romanas dažniausiai labai didaktiškas. Labai trūksta rimtų, dokumentų analizėmis, tyrimais paremtų romanų apie už save ir savo gyvenimą atsakingus žmones, tokius kaip „Silva rerum” cikle.

Šiuo metu 13 latvių rašytojų yra įsitraukę į bendrą projektą „Mes. Latvija. XX amžius”, ir kiekvienas rašo romaną apie kokį praėjusiojo amžiaus laikotarpį; du projekto romanai (tikrai geri) jau išėjo, kiti turi pasirodyti iki valstybės šimtmečio minėjimo. Tikėkimės, kad ankščiau ar vėliau kas nors rimtai užsiims ir ankstesniais laikais.

– Barokiškas K.Sabaliauskaitės rašymo stilius turbūt nėra lengvas uždavinys vertėjams. Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susidūrėte versdama šią knygą?

– Tokia nuostabi, savotiška ir turtinga kalba yra tikras išbandymas, bet taip pat ir didžiausias malonumas vertėjui, kuris myli savo darbą. Sudėtingiausia turbūt buvo surasti tinkamus kai kurių realijų pavadinimus – ieškojau knygose, tardžiau žmones, klausinėjau interneto svetainėse ir galų gale radau (ar prigalvojau) viską, ko reikėjo.

Sunku buvo atkurti latvių kalba bendrą nuotaiką, ritmą, bet tikiuosi, kad ir tai pavyko: vienoje latvių recenzijoje „Silva rerum” sakiniai buvo palyginti su amerikietiškais kalneliais – sėdi savo traukinuke ir leki, leki.

Vienoje latvių recenzijoje „Silva rerum” sakiniai buvo palyginti su amerikietiškais kalneliais – sėdi savo traukinuke ir leki, leki

– Ar buvo akivaizdžių kultūrinių skirtumų verčiant „Silva Rerum“? Aprašomasis laikotarpis Lietuvoje ganėtinai skiriasi nuo to, kas tuo metu vyko Latvijoje...

– Aš pati esu kilusi iš liuteroniškosios, t.y., iš vakarinės Latvijos dalies, taigi man ir mano kraštiečiams kultūrinių skirtumų tarp mūsų ir lietuvių yra daugiau negu skaitytojams, kurių šaknys yra katalikiškoje Rytų Latvijoje (beje, kai kas yra pastebėjęs, kad aš verčiu tiktai iš katalikiškų kalbų – lietuvių, italų, ispanų (juokiasi).

Sakyčiau, kad labiau negu įvykiai skiriasi mūsų žvilgsnis į istoriją. Daugelis latvių vis dar tiki senais, dėl politinių ir ekonominių priežasčių sugalvotais mitais apie septynerius vergystės šimtmečius, tiki, kad tikroji latvių kultūra – tai tiktai kanklės ir naginės, gyvenimas prie karvės ar arklio uodegos, ir nesupranta, kad dvaro ir miesto kultūra taip pat mūsų, kad nesvarbu, kokia kalba žmonės kalbėdavo, nes tais laikais kalba buvo luomo, o ne tautos požymis.

Nauja istorikų karta, kuri kitaip žiūri į miesto ir dvaro kultūrą Latvijoje, jau atsirado, gal sulauksim ir romanistų.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Kristina Sabaliauskaitė (kairėje)
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Kristina Sabaliauskaitė

Versti lietuvių knygas – pernelyg rizikinga

– Ar versdama knygą konsultavotės su pačia autore? Kada dažniausiai prireikdavo pagalbos?

– Taip, konsultavausi dažnai. Klausinėjau dėl įvairių detalių, dėl dvejopai suprantamų dalykų. Tai pat aptariau visas išnašas – jos latvių vertimuose iš dalies skiriasi. Šiaip aš vengiu bendrauti su verčiamų knygų autoriais, bet K.Sabaliauskaitė – viena iš nedaugelio išimčių.

– Šiais metais romanas „Silva rerum II“ Latvijoje vykusios akcijos „Didysis skaitymas“ („Lielā Lasīšana“) metu buvo skaitytojų išrinktas tarp 100 visų laikų mėgstamiausių latvių knygų. Tai vienintelė lietuviška knyga, patekusi į šį sąrašą. Ar jus nustebino tai, kad būtent ši lietuvių knyga pateko į šimtuką?

– Šimtuke tai tikrai vienintelė lietuviška knyga, – noriu pabrėžti, kad estų, suomių ar lenkų knygų tame sąraše nebuvo nė vienos. Iš verstinės literatūros sąraše dauguma buvo vertimai iš didžiųjų kalbų – anglų, vokiečių, prancūzų. Net iš italų ir ispanų kalbų buvo tik po vieną knygą (Umberto Eco „Rožės vardas” ir Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtas metų vienatvės”). Gal paaiškinimas labai paprastas – „Silva rerum” tiesiog labai gera knyga.

– Ta pačia proga galėčiau paklausti ir kito dalyko – ar lietuvių autorių kūryba apskritai yra žinoma Latvijoje, ar yra verčiama? Atrodytų, kad, nepaisant geografinio artumo, yra susidariusios gana didelės sienos tarp visų trijų Baltijos šalių – visos šios šalys nelabai domisi tuo, kas kuriama pas kaimynus. Kokia literatūra šiuo metu populiariausia Latvijoje? Ir ar panaši situacija su Estijos autorių kūrėjais?

– Šiuo metu labai madingi skandinavų detektyvai – kaip ir kitur pasaulyje ar bent Europoje. Latvių leidėjai stengiasi leisti tą patį, kas davė pakankamai didelį pelną kolegoms užsienyje. O leisti kaimynų knygas – labai rizikinga. Deja. Ir ne tiktai kaimynų – apskritai rizikinga versti iš mažųjų kalbų. Juk tuomet šios knygos negaus papildomos paramos iš pasaulinę šlovę pelnančių filmų.

Manau, kad Latvijoje situacija daug liūdnesnė negu Lietuvoje, nes turime daug mažiau skaitytojų, knygų rinka dar mažesnė. Taigi, turime džiaugtis kiekvienu vertimu iš kaimynų kalbų. Nėra ir daug vertėjų iš lietuvių kalbos. Daug išvertė amžinatilsį Talrids Rullis, būtent jis supažindino latvius su J.Ivanauskaite.

Iš estų kalbos šiuo metu latviškai verčiama daugiau negu iš lietuvių, bet tai turbūt priklauso būtent nuo vertėjų veiklos – turime keletą labai aktyvių ir gerų vertėjų iš suomių ir estų kalbų.

Leidyklos nuotr./Latviško knygos leidimo viršelis
Leidyklos nuotr./Latviško knygos leidimo viršelis

Mėgstamiausia – antroji dalis

– Lietuviai, skaitydami K.Sabaliauskaitės knygas, vis tiek dažniausiai ją vertina visų pirma lietuviškos literatūros kontekste. Jūs turėjote galimybę pažvelgti į ją iš platesnio spektro: taip pat vertėte tokius kūrinius kaip U.Eco „Fuko švytuoklė“ ar Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“. Ar galėtumėte palyginti šių romanų vertimų sudėtingumą ir ypatybes su K.Sabaliauskaitės?

– Kiekvienas autorius turi savo skirtingą balsą. O vertėjas kaip aktorius – turi persikūnyti, tapti ar apsimesti autoriumi, įsivaizduoti, kaip autorius būtų visa tai parašęs, jeigu būtų rašęs (mano atveju) latviškai. Neįgyvendinama užduotis.

Bet mes, vertėjai, vis tiek bandome. Ir tas persikūnijimo procesas priklauso nuo labai daug ko – kartais būna sunkiau surasti tinkamą balsą ir ritmą labai paprastam ar netgi kvailokam romanui.

Kiekvienas autorius turi savo skirtingą balsą. O vertėjas kaip aktorius – turi persikūnyti, tapti ar apsimesti autoriumi, įsivaizduoti, kaip autorius būtų visa tai parašęs

O apie K.Sabaliauskaitės romanų kokybę liudija jų sėkmė Latvijoje, kur jie nėra vertinami per vietinės literatūros prizmę. 

U.Eco buvo vienas pirmųjų, kurie sugriovė mitą, kad protinga knyga turi būti nuobodi, o jeigu siužetas pagaunantis ir įdomus, tai – pigus skaitalas. U.Eco su „Rožės vardu” įrodė, kad tai netiesa. Mano manymu, būtent čia slypi U.Eco ir K.Sabaliauskaitės panašumas. Ir dar: autoriai, kurie rašo istorinius romanus, dažnai būna labai paviršutiniški ir neatidūs, jie pridaro klaidų, painiojasi savo tekstuose, pamiršta, ką yra parašę kitame skyriuje, arba rašo faktus iš šaltinių, kurie vienas kitam prieštarauja – ir jie patys to nemato.

O K.Sabaliauskaitė savo epochos pažinojimu, nuoseklumu ir tikslumu tam tikra prasme man yra tapusi rašytojo idealu.

– Išvertėte jau trečiąją „Silva Rerum“ dalį. Kuo ji, jūsų nuomone, skiriasi nuo buvusių dalių? Beje, kaip galima spręsti pagal skaitytojų reakcijas, būtent antroji knyga sulaukė daugiausia įvertinimų, pripažinimo. Kodėl, jūsų nuomone?

– Ir aš labiausiai mėgstu antrąjį dalį. O skaitytojai (kiek esu girdėjusi ir skaičiusi) – pasiskirstę tarp pirmos ar antrosios dalies gerbėjų.

Keičiasi epochos, keičiasi kartos – ir būtų keista, jei autorė vis šnekėtų ta pačia intonacija. Trečiosios dalies ritmas ir kvapas kitoks, sintaksė kitokia, atsirado labai daug kabliataškių, sakinių traukinukai nebelekia per amerikietiškus kalnelius tokiu greičiu. Įtariu, kad ketvirtoje dalyje sakiniai subyrės – taip pat kaip lietuvių ir lenkų valstybė, ir nebebus tų ilgųjų sakinių per visą puslapį.

– Ar yra planų kuriuos nors kitus lietuvių autorius versti ir ateityje?

– Yra planų, yra norų, bet taip pat yra daug italų ir ispanų autorių, kurius noriu versti ir toliau. Jie – mano autoriai, ir jie vis rašo ir rašo, o aš niekaip nesugebu visko išversti (juokiasi). Nesugebu net pakankamai daug perskaityti, sekti, kas vyksta literatūroje. Gal tai buvo klaida – įsimylėti kelias kalbas.

Labai norėčiau išversti ir K.Sabaliauskaitės apsakymų knygą „Danielius Dalba & kitos istorijos”. Kol kas latviai galės išgirsti ir skaityti apsakymą „Vilnerio sugrįžimas”: girdėti per kasmetinį literatūros festivalį „Prozas lasījumi” („Prozos skaitymai“) gruodžio pradžioje, kai Rygoje vėl viešės K.Sabaliauskaitė; o skaityti – žurnalo „Latvju Teksti” sausio numeryje.

Netiesa, kad yra mažai skaitančiųjų – dar niekada per istoriją nebuvo tiek daug skaitytojų ir rašytojų, tiek daug knygų, tiek tekstų, tiek galimybių jų perskaityti

– Pas mus dažnai skundžiamasi, kad mažėja rimtąją literatūrą skaitančių žmonių, o tuo pačiu, automatiškai mažėja ir leidžiamos rimtosios literatūros. Kokia padėtis pas jus?

– Mano manymu, žmonės skirstomi į tuos, kurie skaito, ir kurie visai neskaito.

Mažai tikėtina, kad žmogus, kuris neskaito nei detektyvų, nei nuotykių romanų ar fantasy, staiga griebsis rimtosios literatūros.

Aš literatūrą matau kaip piramidę, ir nesąmonė tikėtis, kad viršūnė taps platesnė, jei pamatai susitrauks. Reikia rūpintis, kad žmonės išvis skaitytų – kad pakankamai daug įvairiausių (o ne tik rimtųjų) knygų patektų į bibliotekas, kad jos būtų leidžiamos ir elektroniniu būdu, kad mokyklų programos neatgrasintų vaikų nuo skaitymo.

Ir netiesa, kad yra mažai skaitančiųjų – dar niekada per istoriją nebuvo tiek daug skaitytojų ir rašytojų, tiek daug knygų, tiek tekstų, tiek galimybių jų perskaityti, ir aišku – niekada nebuvo ir tiek daug kitokių gundymų, kurie skaityti trukdo.

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Kristina Sabaliauskaitė
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Kristina Sabaliauskaitė

Latvijoje pabrėžiama turtinga kalba

Pati K.Sabaliauskaitė sako, kad kaimynų įvertinimas jai yra labai svarbus: „Vykdau savo tikslą – kiek tik leidžia žinios ir sugebėjimai garsinti mūsų daugiatautę, daugiaspalvę, įstabią Lietuvos kultūros istoriją“. 15min.lt ji kalbėjo ir apie planus knygą leisti ir Lenkijoje. 

– Šiais metais romanas „Silva rerum“ Latvijoje vykusios akcijos „Didysis skaitymas“ („Liela Lasisana“) metu buvo skaitytojų išrinktas tarp 100 visų laikų mėgstamiausių latvių knygų. Ar jus pačią nustebino tai, kad Latvijoje knyga pateko į šimtuką geriausiai įvertintų knygų? Ar nuo to laiko, kai buvo išleista „Silva rerum“, sulaukėte daug reakcijos iš Latvijos, knygų pristatymų? Jei ne paslaptis, galbūt žinote ir tai, kokiu tiražu buvo parduotos knygos Latvijoje?

– Nustebino – labai džiugu, kad Lietuva ir jos istorija tokiu būdu garsinama kaimyninėje šalyje. O kiek gi mes patys pažįstame latvių (ir apskritai – mažesniųjų Europos šalių) literatūrą – ar daugelis iš mūsų, netikėtai užklupti, sugebėtme išvardinti bent kelias latvių autorių knygas, o juolab – priskirti jas prie visų laikų mėgstamiausių? Tad toks kaimynų įvertinimas – svarus ir nuoširdus.

Kai Rygos knygų mugėje pristatinėjome „Silva rerum II“ – matėsi, jog ir skaitytojai, ir žurnalistai neabejingai laukė pirmojo romano pratęsimo, susidomėję klausinėjo. Abu romanai, „Silva rerum“ ir „Silva rerum II“ Latvijoje sulaukė pakartotinių leidimų, na, o po kelių mėnesių turėtų pasirodyti ir „Silva rerum III“ latviškai. Gruodžio mėnesį Rygos prozos skaitymų metu Latvijos Nacionalinėje bibliotekoje „Šviesos rūmai“ skaitysiu „Vilnerio sugrįžimo“ ištrauką, kurią į latvių kalbą išvertė D.Meierė.

– Jūsų rašymo stilius yra pakankamai sudėtingas uždavinys vertėjams. Kaip buvo su vertimu į latvių kalbą? Ir apskritai, koks jausmas atidavus kūrinį į vertėjo rankas, suvokiant, kad knyga išsprūsta iš rankų ir nebebus tokia, kokia parašyta jūsų, ji vis tiek bus perleista per kito žmogaus kūrybinį filtrą? 

– Auksinė gero vertimo taisyklė – kad vertėjui kalba, į kurią verčiama, būtų gimtoji. Be to, originalo tekstas ir vertėjas turi sudaryti darnų tandemą, nė vienas negali imti dominuoti: jei vertėjas vergiškai bijos teksto, jam nepavyks perteikti į kitą kalbą žodžių žaismo, tiesioginio atitikmens neturinčių idiomų, galų gale – kalbos ritmikos. Vertimas bus „medinis“, techninis. O jei vertėjas ima ir pasijunta esąs didesnis kūrėjas už autorių ir leidžia sau savavališkai tekstą „patobulinti“ – tuomet irgi nekas...

Originalus tekstas vertimui yra tarsi partitūra, atliekama kitu instrumentu – kita kalba

Originalus tekstas vertimui yra tarsi partitūra, atliekama kitu instrumentu – kita kalba. Todėl svarbu meistrystė, svarbu įsijautus nepradėti groti klaidingų natų.

Prozos vertimas nėra džiazas, o veikiau virtuoziška klasikinė interpretacija. Man atrodo, kad D.Meierės vertimas ir buvo būtent toks puikus „Silva rerum“ sugrojimas latviškai – iš vertimo eigoje užduodamų klausimų tikslumo, kruopštumo, jutau, kad visiškai galiu ja pasitikėti.

Be to, D.Meierė yra neeilinė poliglotė, be kitų autorių išvertusi ir beveik visus U.Eco kūrinius į latvių kalbą, už tai apdovanota Italijos kultūros nacionaline premija. Tai ji susidomėjo mano romanu ir pasiūlė išversti jo ištrauką, o aš buvau gana rami, nes žinojau, jog ji – tikra profesionalė, įpratusi dirbti su labai sudėtingais akademikų parašytais tekstais.

Tai, kad latvių „Silva rerum“ recenzijose buvo pabrėžiama turtinga kalba, o D.Meierė už šiuos vertimus buvo Latvijoje apdovanota prizu, įrodo, kaip puikiai ji įveikė šį nelengvą uždavinį. Esu jai be galo dėkinga.

Latviai pavydi lietuviams

– Vieno iš mūsų pokalbio metu jūs sakėte, kad valstybė, kurioje „Silva rerum“ galėtų sulaukti daugiausia dėmesio dėl kultūrinių, istorinių panašumų, yra Lenkija. O kaip su Latvija? Ar jūsų knygose aprašomas laikotarpis Lietuvoje, jo istorija, kultūra, estetika smarkiai skiriasi nuo to, kas tuomet vyko Latvijoje?

– Į šį klausimą turbūt geriausiai atsakytų latvių skaitytojai. Galiu tik pakomentuoti istoriją – aprašomuoju laikotarpiu Latvija neturėjo savo valstybės – iki XVII a. pabaigos Kurliandija nominaliai buvo Abiejų Tautų Respublikos lenas, valdomas Kettlerių dinastijos ir išpažįstantis liuteronybę.

Tai buvo visai kitokios kultūros ir protestantiškos pasaulėžiūros dominuojamas kraštas. Katalikiška pasaulėvoka ir jos raiška, potridentinis barokinis stilius ir jo estetiniai efektai, labai specifinė ATR bajorų tautos sąranga ir savimonė, gyvenimas vienuolynuose, Vilniaus universitetas ir studentiškoji aplinka yra tie romane minimi dalykai, kurie mus skiria nuo kaimynų latvių.

Susitikimų su skaitytojais Latvijoje metu ne kartą teko girdėti: „perskaitę jūsų knygas, mes supratome, kaip vis dėlto jums, lietuviams, pavydime – kad jau tada turėjote savo valstybę ir tokią atpažįstamą, aiškiai išreikštą kultūrinę tapatybę“.

Susitikimų su skaitytojais Latvijoje metu ne kartą teko girdėti: „perskaitę jūsų knygas, mes supratome, kaip vis dėlto jums, lietuviams, pavydime – kad jau tada turėjote savo valstybę ir tokią atpažįstamą, aiškiai išreikštą kultūrinę tapatybę

– Kaip galėtumėte palyginti reakcijas į knygas Lietuvoje ir Latvijoje? Ar buvo kažkoks aspektas, privertęs ir jus pačią kiek kitaip pažiūrėti į savo kūrybą?

– Ir Lietuvoje, ir Latvijoje sulaukiau labai daug skaitytojų šilumos, susidomėjimo ir entuziazmo. Ir žurnalistai, ir skaitytojai Latvijoje susitikimų metu ne kartą kartojo – mes irgi norime tokio romano apie mūsų istoriją. Bet būtent tai, apie ką jau kalbėjau – kad kaimynai susižavėjo ir netgi pavydėjo mūsų kultūros ir istorijos turtingumo (o juk rašau iš esmės apie mūsų negandų ir nuosmukių metus ir lėtinį valstybės irimą), labiausiai paglostė širdį.

Vadinasi, vykdau savo tikslą – kiek tik leidžia žinios ir sugebėjimai garsinti mūsų daugiatautę, daugiaspalvę, įstabią Lietuvos kultūros istoriją.

– Knygos viršelis Latvijai buvo paliktas tas pats kaip ir Lietuvoje. Ar nebuvo leidėjų siūlymų kažką keisti – juk ne paslaptis, kad labai dažnai skirtingose valstybėse ta pati knyga skirtingai vizualiai pristatoma. Ir kiek jums pačiai svarbi knygos vizualinė išraiška? Toks įspūdis, kad knygoms vis smarkiau keliantis į elektroninę erdvę, popieriuje išliekančiųjų leidinių vizualinis aspektas tampa vis svarbesnis.

– Ne, leidėjams mano sumanyti ir sukurti viršeliai labai patiko ir jų nenorėjo keisti, be to, jie sudaro estetiškai darnią seriją ir netiesmukai atspindi atspindi kiekvieno romano leitmotyvą – dvynukai, maras, teatras... O estetika man labai svarbi – juk esu menotyrininkė, vaizdai ir formos man irgi byloja ir turi prasmę. Todėl „Silva rerum“ romanai ir išėjo su spausto sidabro ornamentu, marmurinio popieriaus priešlapiais ir viršeliais su Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ikonografija – aš už popierines knygas ir jų klasikinės poligrafijos grožį.

Dėl šios priežasties niekam ir nesuteikiu jokių teisių mano knygas kaip nors skaitmeninti ar perkelti į elektroninę erdvę. Kuriu klasikines, popierines knygas. Kai sugalvosiu kūrybiškai paeksperimentuoti su skaitmeniniu literatūros formatu – būtinai apie tai pranešiu.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Kristina Sabaliauskaitė
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Kristina Sabaliauskaitė

Lenkijoje turėtų pasirodyti kitais metais

– Dažniausiai kalbant apie būsimus „Silva rerum“ vertimus minima Lenkija. Ar jau pasistūmėjo reikalai ruošiantis šiam vertimui? Ir kuriose šalyse, jūsų nuomone, „Silva rerum“ taip pat galėtų sulaukti sėkmės, kur ji galėtų būti verčiama? Jūs gyvenate Didžiojoje Britanijoje, ar įsivaizduojate, kad „Silva rerum“ galėtų būti išleista ir ten ir, nepaisant akivaizdžių kultūrinių nesutapimų, atkreipti ir vietos skaitytojų dėmesį?

– O ar daug Lietuvoje kultūrinių sutapimų su Gabrielio Garcia Marquezo Makondu ar Orhano Pamuko Stambulu? Nežiūrint į tai, skaitome šias istorijas visame pasaulyje. Kultūriniai „nesutapimai“ kaip tik dažnai labai praplečia akiratį ir yra viena iš literatūros magijos ir komunikacijos ypatybių.

Didžiosios Britanijos leidybinės rinkos problema yra tiesiog didelis uždarumas. Per metus ten publikuojamas labai mažas procentas verstinės grožinės literatūros (čia nekalbu apie visokius savadarbius kreivus šleivus vertimus į anglų kalbą ir savilaidas, kurios išnyksta tokių pat savilaidų jūroje), ir britų leidėjai tiesiog labai išrankiai nugriebia pasaulinės literatūros grietinėlę.

Kultūriniai „nesutapimai“ kaip tik dažnai labai praplečia akiratį ir yra viena iš literatūros magijos ir komunikacijos ypatybių

Tad šiuo klausimu nesu naivi ir suvokiu, kokia sudėtinga situacija anglosaksų rinkoje – ypač mažų šalių ir retomis kalbomis rašantiems autoriams. Lenkijoje „Silva rerum“ turėtų būti išleista kitais metais. Kol tebevyksta procesas – nelabai yra ką komentuoti, galima tik pasidžiaugti, jog teises įsigijo itin solidi ir išranki leidykla.

– Pasauliui vis labiau virstant „globaliu kaimu“, mes dažnai puikiai žinome, kas rašoma Didžiojoje Britanijoje, Indijoje ar Prancūzijoje, tačiau nelabai orientuojamės, kas vyksta pas kaimynus. Tarkime, kad ir pas tuos pačius latvius. Ar jūs pati sekate kaimynų literatūrą? Ir ar derėtų daugiau dėmesio skirti būtent kaimyninių šalių literatūrai, ar visgi tai reikėtų palikti rinkos sąlygoms, o svarbiausias turėtų būti kokybinis parametras, o ne geografinis.

– Nesu nei leidėja, nei literatūrologė, kad nuosekliai ir profesionaliai domėčiausi kaimynų literatūros naujausiomis tendencijomis, siekčiau jas pristatyti visuomenei. Turiu palyginti platų akademinių ir kūrybinių interesų lauką, vos spėju sekti jo naujienas. Privačiai, kaip skaitytoja, domiuosi ne šalimis, bet konkrečiais autoriais. Ir kliaujuosi rekomendacijomis žmonių, kurių intelektu ir skoniu pasitikiu, ar gerą reputaciją turinčių kritikų recenzijomis – jų Didžiojoje Britanijoje netrūksta.

Nežinau, ar verta prisirišti vien prie geografinės atrankos – geriausia, kai kaimynų geografija sutampa su aukšto lygio literatūrine tradicija, kaip štai Lietuvos kaimynės Lenkijos atveju. Juk tai mūsų bendros istorijos šalis, pasauliui padovanojusi ne vieną nobelistą ir iškilų literatą.

Lenkų šiuolaikinėje literatūroje vyksta įdomiausi dalykai, gimsta tarptautiniai vardai, tačiau mes verčiame pernelyg mažai. Idealu būtų, kad kiekvienas laisvai mokėtume ir kaimynų kalbas, ir patys galėtume sekti, kas įdomaus vyksta pas latvius ar lenkus.

– Ir baigiant kalbą apie vertimus – kokių knygų vertimai jums į atmintį yra įstrigę kaip idealūs ar beveik idealūs? Tokie, kuriuos galbūt netgi galite skaityti mieliau lietuviškai nei originalo kalba, kurią mokate? Juk sakoma, kad kai kurie vertėjai sugeba kūrinį net praturtinti – o gal tai nėra įmanoma?

– Į galvą ateina Tomasi di Lampedusa „Il Gattopardo“ – „Lampart“, išverstas į lenkų kalbą Zofios Ernstowos (2002). Lenkų vertėjai daugelį kartų galynėjosi su šiuo kūriniu, ieškodami „tobulo“ vertimo „beveik tobulu romanu“ kritikų tituluojamam kūriniui.

Z.Ernstowos vertimas pribloškia: nors skaitai lenkiškai, tačiau girdi kalbant siciliečius su visomis jų intonacijomis, visas tekstas ir net dialogai pulsuoja to krašto temperamentu. Turint galvoje, kokios skirtingos yra italų ir lenkų kalbos, tokia meistrystė palieka didžiulį įspūdį.

Kalbant apie vertimus į lietuvių kalbą – na, dar neteko aptikti tokio, kuris būtų geresnis už originalą. Nežinau, ar tai apskritai įmanoma? Ir – ar to tikrai reikia? Vaikystėje turėjau tokią draugę, kuri pasakų knygų iliustracijose mėgdavo visoms princesėms pripaišyti ilgesnes blakstienas – na, kad būtų gražiau. Tad bijau, jog vertėjas „praturtinantis“ kūrinį yra panašus reiškinys (juokiasi).

Lietuviškų vertimų padėtis pastaruoju metu šiaip jau ženkliai prastėja dėl primygtinio kultūrinių realijų lietuvinimo, originalių asmenvardžių ir vietovardžių formų baimės

Lietuviškų vertimų padėtis pastaruoju metu šiaip jau ženkliai prastėja dėl primygtinio kultūrinių realijų lietuvinimo, originalių asmenvardžių ir vietovardžių formų baimės, tipiškai kaimiškų, tarmiškų lietuvių kalbos žodžių ir posakių brukimo į svetimą, nesusijusį kontekstą.

Kai Paryžiuje kruazanas virsta raguoliu, Vienoje šnicelis – žlėgtainiu, o ir Niujorko beigelis, ir Miuncheno pretzelis – tuo pačiu riestainiu, o kas nors tarpukario Nicoje stovi atsikolęs į sieną po mimoza apsiklėtusia žiedais, kurių tiek daug, kad nors vežimu vežk, tai tokio prievartinio vyžų maukšlinimo tekstui geru vertimu nepavadinčiau.

Tarmės ir kaimiškos lietuvių kalbos ištakos yra, be abejonės, mums vertingas ir įdomus dalykas, tačiau vis dėlto viskam turi būti saikas, laikas ir vieta. Nuskurdindami, lietuvindami užsieninę literatūrą atimant iš jos koloritą, savos kalbos tuo nesustiprinsime.

Tad paprastai užkliūva vertimo klaidos, erzinantys dalykai, elementaraus kultūrinio konteksto neišmanymas. Jei vertimas geras – skaitytojas tiesiog mėgaujasi knyga, nedėkingai pamiršdamas vertėją, kuriam taip pat turėtų dėkoti...

Tačiau vertėjų paguodai galiu pasakyti, kad jei vertimas blogas – visada eilinio skaitytojo akyse dėl to kaltas ne vertėjas, bet autorius (juokiasi). Na, o talentingi vertėjai, tokie kaip Dacė Meierė bei kai kurie kiti su kuriais teko laimė bendradarbiauti, iš tiesų yra aukso vertės. Jie yra tarsi tiltai, jungiantys tautas, kalbas ir kultūras. Be jų kruopštaus darbo ir talento svečioje šalyje originalus tekstas teliktų tik nesugrota, kitakalbiams taip ir nesuskambėjusia partitūra.

Latvių žurnalistas: „Skaitytojai mėgsta istorines knygas“

Tvnet.lv žurnalistas Jānis Žilde 15min.lt teigė, kad Latvijoje lietuvių kultūra yra mažai žinoma.

„Mes labai mažai žinome apie lietuvių literatūrą. Tiesą sakant, mes labai mažai žinome apie visą Lietuvos kultūrą. Manau, kad prie K.Sabaliauskaitės sėkmės prisidėjo ir tai, kad jos knygos parašytos istorine tematika, bei tai, jog jas platina didžiausia leidykla Latvijoje „Zvaigzne AC“.

Latvijos skaitytojai mėgsta Aleksandro Grīns trilogiją apie XVII amžiaus Latviją, Lietuvą, Rusiją... Todėl nenuostabu, kad ir K.Sabaliauskaitės knygos iškart sulaukė dėmesio“, – sakė J.Žilde. 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min