Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kitokia Isabel Allende knyga: nostalgiška kelionė į Čilę

„Mano išgalbota šalis“
Leidėjų nuotr. / „Mano išgalvota šalis“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tai, kad iš Čilės emigravusi rašytoja Isabel Allende turi didžiulį būrį gerbėjų Lietuvoje, liudija keliolika į lietuvių kalbą išverstų šios rašytojos knygų. Leidyklos „Alma littera“ išleista dar viena autorės knyga „Mano išgalvota šalis“ – kiek kitokia, nei esame pripratę.

Kažkada susipažinimą su I.Allende kūryba pradėjau nuo jos knygos „Dvasios namai“. Knyga, kuria ji pradėjo savo rašytojos karjerą ir kurią daugelis kritikų laiko jos geriausia. Ir iš tiesų, kone Gabrielio Garcios Marquezo stilimu parašyta, tokią pačią mįslingą nuotaiką sukurianti knyga neabejotinai priklauso auksiniam Lotynų Amerikos literatūros fondui. Nors kitos knygos, bent jau mano manymu, šio romano aukštumos nepasiekė, daugelyje jų buvo kažkas bendro – kažkoks tarsi už knygų slypinčios istorijų pynės tęsinys, magiškojo realizmo būdu pasakojami keisti gyvenimai, fantazijos ir tikrovės mišinys.

Knyga „Mano išgalvota šalis“ iš šio konteksto iškrenta. Tai – biografinė knyga. Žinoma, tiek biografinė, kiek mes galime ją įsivaizduoti iš magiškojo realizmo krypčiai priskirtinos rašytojos. Biografija čia dėstoma tarsi šuoliuojant nuo vieno gyvenimo momento prie kito, nuo vieno prisiminimo prie kito. Tai greičiau yra net ne biografija, o duoklė savo gimtosios šalies nostalgijai (autorė 1973 metais buvo priversta bėgti iš šalies ir dabar gyvena Jungtinėse Valstijose). Jau ir pačioje knygos pradžioje I.Allende rašo, kad nusprendė parašyti knygą apie Čilę – tokią, kokią ji prisimena, po to, kai vienoje konferencijoje buvo paklausta, kokį vaidmenį jos romanuose vaidina nostalgija. Tik tuomet ji sako supratusi, kad rašo tolydžio norėdma išlieti ilgesį.

Čilė, kurią I.Allende aprašo knygoje, iš tiesų gali atrodyti kone „išgalvota šalimi“. Šalį  ir jos gyventojus autorė sugeba aprašyti taip meistriškai, kad jeigu net ir neturėjai minties nuvykti apžiūrėti šio krašto, perskaičius šią knygą tokia mintis iš karto šauna į galvą. Tiesa, autorė nė nemėgina pagražinti šalies ir juolab jos istorijos, tačiau nacionalinis charakteris atrodo toks žavingas ir piešiamas su tokia meile. („Kada taip pat susilies į vieną visos žmonių rasės, tada bus viena tauta – neaukšto ūgio žmonės, nei balti, nei juodi, gebantys prisitaikyti, atsparūs ir nepalūžtantys nuo likimo smūgių, tokie kaip mes, čiliečiai“.)

Šioje knygoje bent jau sau atradau ir tai, kad I.Allende turi puikų humoro jausmą, kuris gal kiek mažiau pastebimas kitose knygose. Savo tautiečius I.Allende aprašo pasakodama anekdotiškas situacijas, kartais juos švelniai pašiepdama.

O I.Allende gerbėjams ši knyga turėtų būti įdomi dar ir tuo, kad skaitant apie jos vaikystę, šeimos narius, nesunku rasti paralelių su jos romanų herojais.

Tai neabejotinai nėra knyga, nuo kurios vertėtų pradėti susipažinimą su I.Allende kūryba. Pradžiai verčiau reikėtų pasirinkti kad ir tą pačią „Dvasios namai“. Tačiau jau skaičiusiems ir pamilusiems šios rašytojos kūrybą ši knyga drąsiai rekomenduotina kaip paaiškinanti, iš kokių gelmių atsirado jos romanai.

Lygiai kaip ir rekomenduotina ji visiems, besidomintiems Lotynų Amerika ar besirengiantiems vykti ten. Organizuotas gyvenimo chaosas, kurį aprašo „Mano išgalvotoje šalyje“ tikrai nėra išgalvotas – visa tai iš tiesų taip ir yra.

Komentarai
Temos recenzija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min