Pasak Billo Wolfstahlio, leidyklos „Skyhorse“ vadovo, tėvai mielai perka vaikams Marko Chevertono trilogiją, nes tai „tikros knygos, o ne instrukcija kaip žaisti „Minecraft“.
M.Chevertonas, anksčiau dirbęs fizikos ir matematikos dėstytoju, šias istorijas sukūrė sūnui, be galo mėgstančiam „Minecraft“ žaidimą, o paskui nusprendė jas išleisti. 2015 m. rinkoje pasirodė dar dvi serijos dalys (trečioji bus išleista liepą) – jos taip pat šluojamos iš knygynų.
Leidykla „Tyto alba“ ką tik išleido pirmąją Marko Chevertono knygą „Invazija į Tikrąjį pasaulį“ (iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris). Tai pirmoji serijos apie Žaidimoriterį999 knyga: neoficialus „Minecraft“ žaidėjo nuotykis.
Daugybė Lietuvos vaikų pamėgę žaisti „Minecraft“ kaip ir šios knygos autorius bei jo sūnus.
Kas atsitiktų, jeigu „Minecraft“ pasaulis taptų tikrove? Apie tai ir pasakojama knygoje
Kas atsitiktų, jeigu „Minecraft“ pasaulis taptų tikrove? Apie tai ir pasakojama knygoje. Pagrindinis knygos veikėjas mokykloje – paprastas vidutiniokas, kuris stengiasi niekam nekristi į akis, kad negautų į kailį. Tačiau žaidimo pasaulyje viskas kitaip, ten jis – galingas ir baisus Žaidimoriteris999: tyčiojasi iš kitų žaidėjų, atiminėja jų daiktus, griauna kaimus... Niekas apie šį žaidimą nežino daugiau už jį, nebent „Minecraft“ kūrėjas Notchas.
Bet vieną dieną jis... atsiduria žaidime – ir nuotykiai ekrane virsta baisia ir pavojinga tikrove.
Griauti ir tyčiotis nebėra kada, reikia stengtis išlikti gyvam. Pasirodo, „Minecraft“ pasaulyje Žaidimoriteris999 atsidūrė neatsitiktinai – pradeda pildytis su juo susijusi pranašystė... Tik ar jis įstengs atlikti jam skirtą užduotį? O jei ne? Jis tiesiog išsijungs – ar mirs ir realiame pasaulyje?
Žaidimoriteris999 privalo sutelkti visas jėgas ir žinias, kad nugalėtų priešus. Nes pavojus gresia ne tik žaidimui: įstrigęs žaidime, jis sužino didžiausią „Minecraft“ paslaptį... Visas pasaulis pavojuje!
– Kaip atsitiko, kad susidomėjote šiuo žaidimu ir kaip sumanėte apie jį parašyti knygą?
– Prisipažinsiu, mėgstu žaisti „Minecraft“ su savo sūnumi. Žinoma, prireikė laiko, kol prisijaukinau žaidimą (ar veikiau jis mane). Tiesą pasakius, sūnus atitempė mane į „Minecraft“ pasaulį klykiantį ir besispardantį. Bet dabar jis man tikrai patinka. Viskas prasidėjo nuo reklaminio filmuko YouTube svetainėje. Pamatęs jį, sūnus pareiškė, kad jam reikia „šito žaidimo“. Aš užmečiau akį į filmuką ir pasakiau: „Tu jo tikrai nenori“. Ką gi, aš klydau – jis jo labai norėjo ir mums su žmona kasdien apie tai primindavo, aiškindamas, koks nuostabus yra „Minecraft“...
Galiausiai mes pasidavėme ir nupirkome jam „Minecraft“. Padėjau sūnui jį instaliuoti, susikurti žaidėjo vardą bei išvaizdą, ir jis pasinėrė į žaidimą. Iš pradžių žaidė vienas, bet po kurio laiko pradėjo mums skambinėti į darbą, norėdamas parodyti savo darbo vaisius. Tai buvo fantastiška! Jis pastatė milžinišką pilį, aplink ją sukūrė kliūčių ruožą su judančiais objektais, paskui dar atsirado požeminis kaimas ir t.t. Tai, ką pamatėme, mus apstulbino. Aš pats esu inžinierius ir mane vilioja bet kokia galimybė ką nors pastatyti. Taigi prisėdau prie sūnaus ir... paprašiau išmokyti žaisti „Minecraft“. O paskui jau prasidėjo grandininė reakcija: įsigijau licenciją sau, pasivadinau Monkeypants271 ir mudu kartu iškeliavom į skaitmeninį pasaulį – ten statėme bokštus, kovojome su zombiais ir gelbėjomės nuo pabaisų.
Tai, ką pamatėme, mus apstulbino
Mano sūnui žaidimas taip patiko, kad Kalėdoms padovanojome jam serverį. Jis mėnesių mėnesius ten statė pilis, tiltus, povandeninius miestus, faktorijas ir visa kita, ką tik sugalvodavo. Paskui jis pasikvietė mokyklos draugus, ir jie kartu ėmė kurti jo sugalvotus gigantiškus statinius. Žinoma, aš irgi padėdavau – iš dalies todėl, kad man buvo smalsu, kas ten vyksta, bet dar ir dėl to, kad pats esu tikras moksliukas. Ką jau kalbėti apie tai, kad ir man patiko žaisti „Minecraft“. Buvau priblokštas, kaip sūnus didžiuojasi savo kūriniais. Jis netgi patalpino YouTube filmuką apie savo serverį, parodydamas viską, ką ten nuveikė.
Bet vieną dieną kažkokie nepažįstami vaikai prisijungė prie serverio (matyt, mano sūnus ar kuris nors jo draugas pasakė jiems IP adresą) ir sugriovė visus jo statinius. Jie sulygino viską su žeme – tiesiogine to žodžio prasme, niekais paversdami ištisus mėnesius darbo. Nemoku apsakyti, kaip mano sūnų pribloškė vaizdas, kurį jis išvydo prisijungęs. Bet blogiausia, kad paskui tie vaikai patalpino YouTube filmuką apie tai, kaip viską griauna sūnaus serveryje.
Tai buvo tas momentas, kai reikėjo su sūnumi pasišnekėti apie kibernetinį chuliganizmą. Sūnus klausė manęs, kodėl žmonės taip elgiasi, kas išvis gali didžiuotis naikindamas kito darbą, bet visi mano bandymai atsakyti į jo klausimus ir kažką paaiškinti buvo bergždi. Kaip tik tada man šovė į galvą mintis, kad galėčiau pamokyti sūnų, pasitelkęs jo mėgstamą žaidimą. Tada parašiau knygą ir pavadinau ją „Invazija į Tikrąjį pasaulį“. Joje aiškinu vaikams, kas yra kibernetinis chuliganizmas, kaip tai veikia kitus žaidėjus ir kokia svarbi yra draugystė. Kitaip tariant, žaidimas „Minecraft“ tapo savotišku fonu, kuriame dėstomos gyvenimiškos pamokos. Mano idėja sulaukė palaikymo – gavau daugybę elektroninių laiškų, vaikai pasakojo, kad knyga jiems labai patikusi, o tėvai įvertino didaktinę istorijos pusę. Labai apsidžiaugiau, kad mano pastangos nenuėjo perniek.
„Skyhorse Publishing“ išleido visas trilogijos dalis: „Invazija į Tikrąjį pasaulį“, „Kova už Požemių pasaulį“ ir „Susidūrimas su drakonu“. Vėliau pasirodė antroji trilogija „The Mystery of Herobrine“– joje gilinuosi į brolių ir seserų santykius, aiškinu vaikams, kas yra atsakomybė. Šiuo metu pradėjau trečią trilogiją – manau, pavadinsiu ją „Death of Herobrine“. Šįkart rašysiu apie Žaidimoriterio999 ir jo tėčio santykius.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
