Knygos „Po repeticijos“ pristatyme aktoriai ryžosi atvirumui

„Kiekvienas mano knygos pašnekovas man labai daug davė, pokalbiui skyrė kelias valandas ar net dienas. Po kiekvieno susitikimo dar ilgai jaučiau daug vidinių išgyvenimų, graužiausi, kad ko nors svarbaus nepaklausiau. Ši patirtis man buvo didelė dovana, – dėkodama savo interviu knygos herojams, sakė D.Zelčiūtė. – Džiaugiuosi, kad pavyko su mama atrasti kitą santykį nei dukters ir mamos – specialiai dėl to kalbėjomės ne namuose, o kavinėje. Knygoje aprašiau ir tėvelio eskizą...“

Dovilė Zelčiūtė

Susirinkę aktoriai šypsodamiesi tikino, kad D.Zelčiūtė klausimai ne vieną jų privertė atvirauti, ieškoti neparuoštų atsakymų ir kalbėti ne tik apie teatrą, bet ir atskleisti savo asmenybės požiūrį į kitus svarbius dalykus.

„Kai aš einu tą nedidelį atstumą nuo namų iki teatro arba atvirkščiai jaučiuosi absoliučiai laisvas ir neįsipareigojęs nei šeimai, nei teatrui. Būtent tas atstumas šioje knygoje man yra pats brangiausias. Kalbame ne tik apie teatrą, bet ir nenuklystate tik į asmeninį gyvenimą“, – knygos stiprybę apibrėžė Dainius Gavenonis.

Tuo tarpu Rasa Samuolytė prisipažino pajutusi ilgesį tam pokalbiui, kurio kasdienybėje labai trūksta.

„Aš supratau, kad to, ko manęs klausė Dovilė, aš niekada nepaklausiu savo kolegų, nes mes apie tai nesikalbame. Pajutau tokio bendravimo ilgesį – norėčiau būti atviresnė su žmonėmis, su kuriais kartu dirbu...“ – nuoširdžiai atviravo aktorė.

Darius Meškauskas pasakojo, kad brangiausi pokalbio momentai buvo tada, kai jis jautėsi išmuštas iš vėžių, kai turėjo susimąstyti apie klausimus, kurių sau nebuvo uždavęs.

Darius Meškauskas ir Birutė Mar

„Įsimylėjau teatrą, būdamas žiūrovas. Įstojau mokytis, baigiau. Tačiau supratau, kad pradėjęs suvokti visas profesijos subtilybes, nebegali būti žiūrovas. Labai retai tesugebi patirti katarsį, žiūrėdamas spektaklį. Taip išeina, kad paaukoji save kaip žiūrovą...“ – mintimis dalijosi aktorius.

„Prie šio stalo tvyro kažkoks šviesus liūdesys“, – pastebėjo Gytis Ivanauskas.

Užaugusi su teatru, D.Zelčiūtė ir dabar nuo jo nesiskiria – sėdi repeticijose, po keletą kartų žiūri tuos pačius spektaklius, bendrauja su aktoriais užkulisiuose – anot jos, teatre ji jaučiasi labai saugi.

„O aš teatre nesijaučiu saugus – jame tyko daug pavojų, niekada negali žinoti, ko laukia publika, kaip tave sutiks... Bet ką daugiau be teatro aš turiu? Mamą, tėtį? Tai yra mano pasirinkimas. Galbūt po dešimties metų suprasiu, kad tai nebuvo mano batai, bet... dabar be teatro neturiu ką veikti“, – liūdnai šyptelėdamas, prisipažino G.Ivanauskas.

„Teatras yra didelis rimtas suaugusiųjų žaidimas, kuriems jis labai svarbus. Todėl kurdamas nejauti nuovargio – kaip vaikystėje žaisdamas visą dieną, vakare nenori eiti namo...“ – lygino D.Gavenonis.

„Dažnai geriausių rezultatų teatre pasieki būtent tada, kai labai pavargsti ir įsijungia antras kvėpavimas. Tada lyg ir pasąmonė suaktyvėja...“ – šypsojosi D.Juronytė.

O aktorė Birutė Mar išdavė svajojanti apie tylą teatre.

„Dabar dažnas konfliktas scenoje – aš rėkiu, tu rėki. Bet juk ne toks konfliktas gyvenime. Man labai norisi tylos. Svajoju apie tokį teatrą, kaip bažnyčioje, – prisipažino menininkė. – Tačiau labiausiai džiaugiuosi, kad žmonės ateina. Ir jau net pripratau nekreipti dėmesio į mažiausiai du kartus per spektaklį suskambančius mobiliuosius telefonus...“

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Knygos „Po repeticijos“ pristatymas