Knygos recenzija: gyvenimas po katastrofos Aldous Huxley romane „Beždžionė ir esmė“

Romanas „Beždžionė ir esmė“ (pirmą kartą išleistas 1948 metais) – vienas iš garsiausių rašytojo kūrinių, kuriame autorius pasauliui negailestingai pranašauja pačią niūriausią perspektyvą – globalų žmonijos krachą. A.Huxley romane tikina, kad žmoniją ištiksiančias katastrofas nulems dvi didžiausios Vakarų civilizacijos ydos: nacionalizmas ir begalinis tikėjimas mokslo progresu.

Antrasis pasaulinis karas rašytoją įkvėpė atskleisti kitokio pasaulio vaizdą, nei jį įsivaizdavo žmonių bendruomenės.

Gyvenimas 2108 metais

Knyga mus nukelia į 2108 metus, į laikmetį, kai žmonija jau beveik susinaikinusi. Knygoje piešiamas niūrus gyvenimas po valstybių tarpusavio karų, kurių metu buvo panaudotas biologinis ir atominis ginklai, ekonominių krizių ir ekologinių katastrofų.

Po visų Žemės planetą užgriuvusių negandų planetoje „šlaistosi“ sugebėję išgyventi žmonės, mėginantys atkurti mažas, totalitarines, religines bendruomenes.

Jėgos kultas ir tikėjimas Belialu (velniu) yra pagrindiniai išgyvenimo veiksniai bendruomenėje, kurią mums aprašo A.Huxley.

Vienintelė stebuklingai nuo katastrofų nenukentėjusi valstybė yra Naujoji Zelandija, kurioje gyvenimas vyksta kaip vykęs. Autorius pasirinko šią šalį nurodydamas, kad ji nebuvo susijusi nei su viena kariaujančia valstybe ar ekonomine krize, kadangi yra pakankamai toli nuo visų civilizacijų.  Įdomu tai, kad šios valstybės nuomonė politiniame žemėlapyje nėra itin žinoma.

Alfredas Bala

Globalios katastrofos nepaliestos Naujosios Zelandijos mokslininkų grupė išsiruošė į ekspediciją, siekdama atkartoti Kristupo Kolumbo misiją – atrasti Ameriką.

Jiems pavyksta, tačiau ekspedicijos metu pagrobiamas biologas Alfredas Bala. Jį pagrobusi civilizacija – buvusieji Amerikos bendruomenės nariai, sukūrę vieną iš mažų totalitarinių valstybių.

Ši bendruomenė įdomiai pateikiama skaitytojui. Jos vadovai bendruomenės nariams dėl didelių apsigimimų skaičiaus draudžia mylėtis ir mylėti, verčia nuolatos dirbi, prastai maitina, nes maisto stoka yra bene pagrindinė problema. Atrodo, kad visi pagrindiniai žmogaus poreikiai yra draudžiami.

Čia, šioje aplinkoje A.Bala yra vertinamas, nes jis biologas, jam patikima laboratorija, pavedama užduotis – atgaivinti žemę, viską ištirti ir išmokyti, kaip užauginti daugiau maisto.

Tačiau kaip ir visose istorijose, čia taip pat yra meilės apraiškų.

Biologas įsimyli Lūlą, merginą, su kuria remiantis bendruomenės taisyklėmis – jam nelemta būti kartu.

Unikalumas

Romanas unikalus vien jau dėl autoriaus rašymo stiliaus – knyga skaitytojui pateikta it scenarijus, paruoštas filmo režisieriui. Skaitant galima pasijusti ne tik knygos veikėjų vietoje, galima susipažinti su vaizdo operatoriaus ir pasakotojo darbais. Šis stilius atperka scenas, kurios vėliau buvo nuvalkiotos Holivudo filmų kūrėjų. Džiugu ir dėl to, kad meilės istorijos čia neužgožė kitų siužetinių linijų, nors tai yra bene esminis knygos pabaigos akcentas.

„Beždžionė ir esmė“ atskleidžia autoriaus nuomonę apie „žudantį“ mokslo progresą. Gal todėl ši knyga yra tokia įtraukianti, ji atskleidžia niūrią ateitį, apie kurią nenorime net pagalvoti, besąlygiškai priimdami mokslo pažangą, nesusimąstydami, kur ji gali nuvesti.

Tiesa, kai kam knygos turinio idėjos, be mokslinių diskusijų ir argumentų, susijusių su tikėjimu, gali pasirodyti kiek nuvalkiotos. Tačiau verta priminti, kad ši knyga pirmą kartą išleista 1948 metais. Praėjus daugiau nei 60 metų nuo knygos pasirodymo natūralu, kad scenarijus atrodo lyg ir kažkur matytas.

A.Huxley romaną „Beždžionė ir esmė“ drąsiai galėčiau pavadinčiau viena iš įdomiausių skaitytų knygų. Galbūt ir dėl to, jog pats nesu abejingas mokslo naujienoms, bet tuo pačiu į šį progresą stengiuosi žiūrėti atsargiai.