Kai kas britų rašytojo S.Becketto knygas (dažniausiai dėl pagrindinio knygų herojaus – teismo mediko Deivido Hanterio) lygina su serialu „CSI Niujorkas“, tačiau bent man pats jo kriminalinių istorijų konstravimo būdas primena detektyvinių romanų klasiką – kad ir tą pačią Agatha Christie. Žinoma, akivaizdi ir taip vadinamų „medicininių trilerių“ autorių, tokių kaip Tess Gerritsen, įtaka. Tačiau nepaisant visų šių palyginimų, įtakų, S.Beckettas sugeba išsiskirti (ką liudija ir serijos apie Deividą Hanterį populiarumas Europoje) ir kurti detektyvus, prikaustančius nuo pradžios iki pabaigos.
Šiame romane, kurį lietuvių kalba išleido leidykla „Tyto alba“, teismo medikas Deividas Hanteris netikėtai iškviečiamas atlikti ekspertizę Runos saloje – čia lūšnoje rastas apdegęs lavonas. Policija įsitikinusi, kad tai – nelaimingas atsitikimas, tačiau į atsargą išėjęs saloje gyvenantis policininkas teigia, kad mirtis atrodo įtartina. Atvykęs Deividas Hanteris netrukus prieina tos pačios išvados – tai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Įvykiui tirti ketinama kviesti didesnes policijos pajėgas, tačiau salą užklumpa audra, visiškai izoliuodama Runą nuo aplinkinio pasaulio. O saloje siautėjantis žudikas nesustoja – ugnis vėl dega, o lūšnoje rastas kūnas – ne paskutinė auka.
Taigi, Deividui Hanteriui su pagalbininkais tenka pačiam tirti šį nusikaltimą. Galimų įtariamųjų yra mažai – sala nedidelė, visi pažįsta vieni kitus, tad faktas, kad šioje bendruomenėje slepiasi žudikas, tik dar labiau didina įtampą. Versijos keičia viena kitą, įvykiai sukasi žaibišku tempu, ir iki pačios pabaigos visiškai neaišku, kas iš tiesų įvyko saloje. S.Beckettas sugeba įtarimų šešėlį įtikinamai mesti nuo vieno herojaus kitam, kol galiausiai paslapčių raizgalynė atrodo sunkiai išpainiojama. Kai jau atrodo, kad atomazga pasiekta, išaiškėja nauji faktai, tad pabaigą tenka atidėti.
S.Becketto rašymo stilius turėtų patikti vadinamų „procedūrinių kriminalinių romanų“ gerbėjams – autorius detaliai aprašo teismo mediko darbą, paaiškina, kaip jie dirba įvykio vietoje, kaip nustatomos įvykdyto nusikaltimo detalės. Tiesa, tai kiek pristabdo veiksmą, tačiau kartu sukuria įtaigumo, tikroviškumo efektą.
S.Beckettas šioje knygoje sugebėjo sukurti įtikinamą mažos, uždaros bendruomenės atmosferą. Kaip viename interviu, kurį publikavo portalas 15min.lt, sakė autorius, nors sala ir yra išgalvota, vietovės peizažas ir gyvenimo būdas tokioje saloje aprašyti labai autentiškai. Tai – vienu metu ir bendruomenė su stipriais tarpusavio ryšiais, tačiau dažnai už išorės slypi paslaptys, nutylėtas žiaurumas, nenoras įsileisti žmones iš išorės.
Tiesa, autoriui galima būtų papriekaištauti, kad atomazga yra ne visiškai įtikinanti. S.Beckettas neina tuo kai kurių autorių, teigiančių, kad nusikaltimai dažniausiai įvykdomi dėl paprasčiausių priežasčių, keliu – atvirkščiai, pas jį viskas yra itin sudėtinga.
Ši knyga puikiai tinka greitam, neįpareigojančiam vasaros skaitymui. Žinoma, ji nėra tokios originalios formos kaip, tarkime, Johno Burdetto kriminaliniai romanai, tačiau kartais iš detektyvinių istorijų norisi būtent to, ką duoda S.Beckettas „Įrašyta kauluose“ – įtemptą, inteligentiškai parašytą, niūrios atmosferos pripildytą gerą detektyvą su puikiu pagrindinio herojaus paveikslu.
