Knygos recenzija: „Savižudybių krautuvė“ – juodas „kapinių humoras“ su šviesia pabaiga

„Iš mūsų išeinantiems klientams nesakoma „iki pasimatymo“. Jiems sakoma „sudie“, nes jie čia niekuomet nebesugrįš“, – knygos pradžioje sako Lukrecija Tiuvaiš savo sūnui Alanui. Kodėl nesugrįš? Dėl paprastos priežasties – šios knygos herojai Tiuvaišų šeima padeda savo klientams nusižudyti, o jų reklaminis šūkis: „Nenusisekė gyvenimas? Mes padėsime jums numirti!“

Tiuvaišų šeimos paveikslą galima būtų pavadinti tam tikra Adamsų šeimynėlės projekcija – savižudžiams skirtoje krautuvėje galioja principas – kuo blogiau, tuo geriau. Čia televizijos žinios užprogramuotos taip, kad rodomos tik katastrofos, geriausias komplimentas patiekus maistą – pasakyti, kad jis pasibaisėtino skonio, o bet kokios džiaugsmo apraiškos tolygios nusikaltimui. Parduotuvės klientams siūlomi vienas kitą išradingumu pranokstantys savižudybės būdai – nuo nuodingo pabučiavimo, kritimo į upę prisirakinus betono luitu iki samurajaus kardo.

Tačiau šeimą staiga pribloškia netikėtumas – jauniausias sūnus Alanas nė iš tolo nenori pritarti šeimoje puoselėjamai minčiai, kad gyvenimas nieko vertas. Priešingai, jis trykšta optimizmu ir netrukus tokiu gyvenimo džiaugsmu užkrečia ir kitus šeimos narius. Savižudžių krautuvėlė tampa vieta, kur žmonės eina išsivaduoti iš depresyvių minčių.

Iš dalies šios knygos motyvai priminė suomių rašytojo Arto Paasilinna knygą „Grupinės savižudybės magija“, kurioje grupelė žmonių nusprendžia nusižudyti, tačiau galiausiai jiems ateina suvokimas apie gyvenimo grožį.

Tiesa, „Savižudybių krautuvės“ siužetas kur kas paprastesnis, o ir knygos apimtis tokia, jog ją drąsiai galima perskaityti per valandą.

Ko aš tikėjausi iš šios knygos – juodo, taip vadinamo „kapinių humoro“. Bent jau pirmoje knygos pusėje jo gavau su kaupu – rašytojas iš tiesų moka juokauti temomis, kuriomis kiti nedrįstų net šyptelėti. Ir tikrai buvo vietų, kuriose juokiausi balsu. Tačiau nuo knygos vidurio šio juodojo humoro vis mažėja, ir, bent jau mano įsitikinimu, net ir tokios nedidelės apimties knyga galėjo būti ir dar glaustesnė nes knygos pabaigoje mintys ima kartotis, o humoro mažoka.

„Savižudybių krautuvės“ stilius – ne visai įprastas. Knyga parašyta tarsi scenarijus kinui ar spektakliui, – susidarė įspūdis, kad J.Teule jau rašydamas ją įsivaizdavo, kad visa istorija guls į kino juostą. Tad visai nenustebau sužinojęs, kad pagal šią knygą režisierius Patrice Leconte kuria animacinį filmą suaugusiesiems. Jo pristatymą galite pamatyti vaizdo klipe apačioje.

Taigi, jeigu norite valandos lengvo, neįpareigojančio, linksmo skaitymo ir mėgstate kiek juodoką humorą, „Savižudybių krautuvė“ jums puikiai tiks. Tačiau nesitikėkite kažko gilesnio, besivystančių personažų ar sudėtingesnės siužetinės linijos. Tai tiesiog neįpareigojanti juodoka satyra. Ne daugiau, bet ir ne mažiau.