1978-aisiais amerikiečių rašytojas Jimas Carrollis atrinko ir suredagavo paauglystėje (1963–1966 m.) rašytus užrašus. Perskaitęs šią paaugliško gyvenimo kroniką, Jackas Kerouacas išdrįso pareikšti: „Trylikametis Jimas Carrollis yra geresnis prozininkas negu 89 proc. šiuolaikinių Amerikos rašytojų.“
Knygoje autorius atvirai kalba apie daug žadančią krepšininko karjerą, savo norą rašyti ir vis didėjančią priklausomybę nuo heroino. „Metęs žaisti krepšinį, skatindavausi heroinu, tačiau po kelių valandų imdavau knapsėti. Vartydamas tų laikų knygas, galiu pasakyti, ar smarkiai būdavau apsinešęs jas beskaitydamas. Jų puslapiai pilni pradegintų skylių. Kuo gilesnė skylė, tuo didesnę dozę būdavau suvartojęs,“ – prisipažino J. Carrollis.
Šokiruojanti, liūdna ir komiška knyga akimirksniu pavertė J. Carrollį literatūros andergraundo dievuku. „Pasirodžius „Krepšininko dienoraščiams“, mane pribloškė atsiliepimų gausa. Jų ypač pagausėjo, kai 1995-aisiais „Krepšininko dienoraščiai“ buvo ekranizuoti. Pasirodžius filmui, mano knygą ėmė pirkti kaip pašėlę. Buvau užverstas vaikinų ir merginų laiškais, kuriuose jie rašė, kaip mano knyga padėjo jiems susivokti ar mesti narkotikus. Tiesa, tuo pat metu „Newsweek“ žurnalas apkaltino mane dėl JAV kilusios heroino vartojimo bangos.“
Ne vienam skaitytojui kilo klausimas, kodėl knyga pasirodė ne 1966-aisiais, kada buvo parašyta, o tik po 12-os metų. Autoriaus manymu, „Krepšininko dienoraščiai“ buvo artimesni pankų kultūrai, kuri suklestėjo tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje: „Kai man buvo septyniolika, vienas poezijos žurnalas paklausė, ar aš neturįs prozos. Atsakiau: „Na, turiu dienoraščių, tačiau jie man atrodo neskoningi ir vulgarūs.“ Vis dėlto dalį jų išsiunčiau. Kai dienoraščiai buvo išspausdinti, iš visų pusių pasipylė leidėjų prašymai leisti knygą, tačiau tuo metu, 1970-aisiais, atsisakiau, nes man atrodė, kad ši knyga nepritampa prie hipių literatūros bangos. Vėliau, pradėjęs groti ir kurti muziką, vėl pagalvojau apie dienoraščius. Klausiausi „The Ramones“ dainos apie bičus, kurie uosto klijus, ir pamaniau, kad visi tie klijų ir valiklių uostymo epizodai „Dienoraščiuose“ artimesni pankų kultūrai.“
Nors Jimas ir pražudė krepšininko talentą, tačiau atsilaikė prieš savo paties bandymus susinaikinti ir tapo kultiniu autoriumi. Vėliau „literatūros narkomanas“ J. Carrollis išgarsėjo kaip poetas ir roko muzikantas, išleido kitų prozos knygų, tačiau daugelio sąmonėje taip ir liko tiesiog „Krepšininko dienoraščių“ autorius, įtaigiai sukūręs prieštaringo herojaus – katalikiškojo koledžo auklėtinio, dievinančio krepšinį, eilėraščius ir narkotikus, – paveikslą.
Po daugelio metų autorius prisipažino: „Mane vis dar stebina, kad parašiau ją toks jaunas. Ši knyga vis dar skaitoma, vis dar keliauja iš rankų į rankas. Žmonės dažnai prašo: „Gal galite pasirašyti knygoje tokiam ir tokiam, nes aš iš jo tą knygą pavogiau, ir vienintelis būdas susitaikyti – grąžinti jam užrašytą egzempliorių.“ Knygynų darbuotojai teigia, kad „Krepšininko dienoraščiai“ yra viena dažniausiai vagiamų knygų. Iš knygynų dažniausiai vagia Charles'o Bukowskio, Jacko Kerouaco ir mano knygas.“
J. Carrollis mirė sulaukęs šešiasdešimties, prie savo rašomojo stalo, 2009-ųjų rugsėjo 11-ąją, sustojus širdžiai. Jis taip ir nespėjo užbaigti savo trečiosios prozos knygos „Glamonių zoosodas“, kurioje pasakojama apie 38 metų menininką, 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tapusį Niujorko meno žvaigžde. Paskutinysis J. Carrollio romanas JAV knygynuose pasirodė šių metų lapkričio 8-ąją.
