Kriminalinių knygų apžvalga: nuo JK Rowling iki Lietuvos nusikalstamo pasaulio

Robertas Galbraithas „Gegutės šauksmas“, iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė, išleido leidykla „Alma littera“

Pasaulį užplūdus skandinaviškų trilerių bangai, kartais atrodo, kad labiau tradicinių detektyvų, kuriuos galima būtų priskirti kad ir Agatha Christie mokyklai, niekas neberašo. Roberto Galbraitho romanas „Gegutės šauksmas“ tapo patvirtinimu, kad visgi ne visi dar pasinėrė į Jo Nesbo, Stiego Larssono ar kitų skandinavų autorių kuriamą atmosferą. 

Žinoma, pagrindinė priežastis, dėl ko „Gegutės šauksmas“ tapo pasauliniu bestseleriu, yra visai kita – po šiuo pseudonimu slepiasi „Hario Poterio“ autorė JK Rowling. Iš pradžių, vos pasirodžius knygai, nebuvo skelbiama, kas yra tikrasis šio romano autorius ir tik vėliau tai buvo pranešta. Pati autorė sakė, kad pasirašymas pseudonimu jai buvo „išlaisvinanti patirtis“, kuomet ji galėjo sau leisti rašyti neįpareigojama jokių išankstinių lūkesčių. Na, o apie detektyvinį žanrą ji sakė, kad jis yra vienas mėgstamiausių ir ateityje ketina išleisti dar ne vieną detektyvinę knygą.

Detektyvų rašymas – dar vienas JK Rowling bandymas rasti save kitokioje literatūroje, o ne vien tik rašant apie magiškąjį „Hario Poterio“ pasaulį. Pirmasis jos toks bandymas buvo knyga „Netikėta vakansija“, kuri sulaukė prieštaringų įvertinimų. Žinoma, daugeliui tiesiog buvo per sunku priimti kitokią JK Rowling, tačiau reikia pripažinti, kad „Netikėta vakansija“, nors ir įtikinamai kūrusi nerimo pripildytą, slogią nuotaiką, kiek primenančią „Tvin Pykso“ miestelį, visgi nebuvo aukščiausio kalibro kūrinys, toli gražu ne visi jos čia sukurti personažai buvo įtikinami. 

Apie „Gegutės šauksmą“ atsiliepimai kur kas geresni. Ir suprantama kodėl. Autorė parašė detektyvą, kuriame metodiškai, nuosekliai tiriamas nusikaltimas pagal geriausius tokio žanro pavyzdžius. Kaip jau minėjau, tai nepanašu į skandinaviškus detektyvus, kuriuose svarbiausia nuotaika (nors autorė irgi neblogai atkuria Londono atmosferą, nukeldama mus ir į žiniasklaidos, aukštuomenės gyvenimą), tai nėra ir amerikietiškas veiksmo trileris. Tempas čia yra lėtokas, nusikaltimas atskleidžiamas dedukcijos metodu, skaitytojui pateikiama detalių, iš kurių jis pats gali susidaryti savo versiją, dėl ko tai atsitiko, tačiau istorija tokia komplikuota, kad tai nėra lengva padaryti. 

Galima rasti analogijų su Agatha Christie, galime prisiminti tokius klasikinius herojus kaip Šerlokas Holmsas

Kaip jau minėjau, galima rasti analogijų su Agatha Christie, galime prisiminti tokius klasikinius herojus kaip Šerlokas Holmsas, JK Rowling parašė inteligentišką detektyvą mėgstantiems būtent tokius nusikaltimų atskleidimo knygose metodus. Įdomus ir vyresnio amžiaus, ne itin patrauklaus privataus detektyvo Kormorano Straiko personažas bei jo santykiai su jauna asistente Robina. 

Kažin ar galima iš detektyvinių istorijų tikėtis platesnio konteksto, gilesnio nėrimo į problemas, kurios tiesiogiai nesisieja su detektyvine istorija, daugeliui skaitytojų tai, žinoma, net trukdytų. Tačiau šioje knygoje autorė visgi užgriebia ir tokias temas kaip vidurio amžiaus krizė, šiuolaikinės visuomenės ir žiniasklaidos paviršutiniškumo kritika, ji rašo apie draugystės prigimtį, na, o tai, kad JK Rowling net ir detektyvine istorija sugeba iššaukti diskusijas, jūs galite įsitikinti paskaitę kad ir tai, kaip pliekiasi skaitytojai dėl feminizmo apraiškų – esančių ar ne – šioje knygoje. 

Po abejonių dėl „Netikėtos vakansijos“ tai puikus JK Rowling įrodymas, kad ji turi tikrą pasakotojos talentą. Na, o Kormorano Straiko istorijos tęsiamos ir kitose knygose, ir panašu, kad rašytoja nusiteikusi šios serijos nepaleisti bent jau artimiausius kelis metus. Žinoma, tai bloga naujiena tiems, kas tikėjosi JK Rowling sugrįžimo prie „Hario Poterio“.

Iš pristatymo: „Kai prabangiame Londono rajone randama iš balkono iškritusi garsi manekenė Lula Landri, niekas neabejoja – ji nusižudė. Byla baigta. Tik Lulos brolis nenurimsta ir nusprendžia kreiptis į privatų detektyvą Kormoraną Straiką, Afganistano karo veteraną. Straikui šis pasiūlymas – pačiu laiku: pinigų kaip niekad trūksta, o sielą drasko nesėkmės asmeniniame fronte. Jis imasi tyrimo. Tačiau neriant gilyn į painų gražuolės Lulos Landri pasaulį jį pasitinka vis didesni pavojai“.  

Michaelas Robothamas „Amnezija“, iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, išleido leidykla „Tyto alba“

Dar vienas kūrinys, kuriame keliaujame ne į Skandinaviją, o į Londoną. „Amnezija“ - antroji Australijoje gyvenančio detektyvų autoriaus Michaelo Robothamo knyga lietuviškai, tęsianti prieš tai pasirodžiusiame trileryje „Įtariamasis“ pradėtą istoriją. Jau skaičiusieji „Įtariamąjį“, žino pagrindinius personažus – detektyvą Vincentą Ruizą bei intelektualųjį psichoterapeutą Džo O'Lofliną, tačiau naujoje knygoje autorius kiek keičia žaidimo taisykles. Jeigu pirmoje knygoje pagrindinis personažas buvo Džo, antroje į pirmą planą patenka jau detektyvas Vincentas Ruizas. Beje, tai ne paskutinė rokiruotė šioje serijoje –trečioje knygoje istoriją jau pasakoja detektyvė Ališa Barba. Turint omenyje, kad autorius iš pradžių ketino parašyti tik vieną knygą ir tik vėliau apsisprendė kurti visą seriją, tokie posūkiai gal ir neturėtų stebinti. Tačiau manau, kad kai kuriems skaitytojams, pamėgusiems šį autorių po „Įtariamojo“, gali būti sudėtinga persijungti į štai tokias pagrindinių herojų rokiruotes. 

Kaip ir „Gegutės šauksmo“ atveju, kalbant apie šią knygą irgi norisi įterpti žodį „klasikinis“, tačiau šįsyk tai yra klasikinis psichologinis trileris. Autorius sugeba kurti įtampą taip, kad kūrinį sunku padėti į šoną. Jis sukūrė įtikinamus personažus, kartu išvengdamas stereotipų, tokių dažnų trilerių pasaulyje, ir Ruizo istorija apie atminties praradimą čia susijusi ne tik su nusikaltimu,bet ir su jo apmąstymais apie asmeninį gyvenimą, situaciją, kurioje atsidūrė. 

Autorius daug dėmesio skiria detalėms, sudėtingai istorijai, gerai išmano nusikaltimų tyrimo procedūras

Autorius daug dėmesio skiria detalėms, sudėtingai istorijai, gerai išmano nusikaltimų tyrimo procedūras. Jis, kaip ir JK Rowling, neblogai perteikia Londono atmosferą.  Beje, autorius šioje knygoje įterpia ir humoro, kas nėra toks jau dažnas dalykas tokio žanro knygose. 

Nors ir negalėčiau pasakyti, kad ši knyga yra taip meistriškai parašyta kaip „Gegutės šauksmas“, visgi tai trileris, kurį galima priskirti aukštesnei šio žanro kūrinių lygai. 

Apie tai, ką autorius norėjo pasakyti savo romanais, apie potekstes, kurių galbūt iki galo ir nepajaučiame skaitydami jo knygas, galite perskaityti rašytojo interviu čia ir čia. 

Iš pristatymo: „Amnezija” – antroji byla, kurioje vėl sutinkame sarkastišką ir intelektualų Džo O’Lofliną, vieną žymiausių Londono psichoterapeutų, kurio gyvenimą ir karjerą temdo Parkinsono liga. Šįkart į pirmą planą iškyla detektyvas inspektorius Ruizas. Vos nenuskendęs Temzėje, išgelbėtas jis aštuonias dienas guli ištiktas komos. Atgavęs sąmonę, su siaubu supranta, kad pastarųjų savaičių įvykių jis visiškai neprisimena. Vienintelis dalykas, likęs atmintyje – mergaitės fotografija: mažoji Mika, pagrobta prieš trejus metus ir nuo tada laikoma mirusia. Bet ar tikrai? Tai klasikinis psichologinis trileris apie keistų prisiminimų nuotrupas, nuolatinį nerimą dėl vaiko likimo ir netikrumą: kai nežinai, ką dar baisaus esi pamiršęs. Inspektorius Ruizas ir psichoterapeutas Džo O’Loflinas vėl klaidžioja žmogaus prigimties labirintuose, gelbėdami gyvybes. 

Dailius Dargis „Mafijos kronikos“, išleido „Inter projektai“

Dar viena knyga kriminalinių skaitinių mėgėjams – Dailiaus Dargio naujausias kūrinys „Mafijos kronikos“. Bestseleriais tapusių knygų „Tikroji Daktarų istorija“, „Kruvinasis mafijos maršrutas“, „Vilniaus bomberio išpažintis“ autorius puikiai žino sėkmės receptą ir tai, ko reikia skaitytojams, tad nenuostabu, kad ir ši knyga iškart papuolė į perkamiausiųjų sąrašus. 

Skirtingai nuo knygos apie Henriką Daktarą ar tyrimo apie Vilniaus bomberiumi vadintą Valerijų Januškevičių, šįkart autorius dėmesį koncentruoja ne į vieną konkrečią grupuotę ar nusikaltėlį, o aprašo skirtingų gaujų veiklos epizodus, pateikia faktus, kurie dar nebuvo skelbti anksčiau. 

Bent jau man šioje knygoje įdomiausi buvo autoriaus surinkti faktai apie KGB ryšius su nusikalstamomis gaujomis

Tokiu pačiu pavadinimu „Mafijos kronikos“ buvo rodomas ir serialas per TV3 televiziją, tačiau autorius teigia, kad knygoje pateikiami ir iki šiol neskelbti faktai. 

Bent jau man šioje knygoje įdomiausi buvo autoriaus surinkti faktai apie KGB ryšius su nusikalstamomis gaujomis ir tai, kaip saugumas bandė jas kontroliuoti. D.Dargis rašo apie tai, kaip KGB inflirtuodavo savo žmones į nusikalstamas grupuotes ir akylai stebėjo tai, kaip jos veikia. KGB stebėjo vietas ar įvykius, kur susirinkdavo nemažai kriminalinio pasaulio autoritetų (tarkime, fiksavo žmones, ateinančius į B.Dekanidzės vestuves su nepilnamete nuotaka), itin atidžiai buvo stebimas „Lietuvos“ viešbutis, kuriame mėgo rinktis „brigadiniai“ (tiesa, nusikaltėliai sugebėdavo pergudrauti juos sekančius asmenis, pavyzdžiui, svarbiausius klausimus jie aptardavo leisdamiesi lėtai judančiu liftu), saugumas be kita  ko turėjo savo asmenų visose didžiausiose Lietuvos gaujose.

Autorius pateikia anekdotinių, netgi pikantiškų situacijų. Knygoje rašoma apie Lietuvos reketo pradžią Kaune, grįžtama prie Henriko Daktaro, prie Klaipėdos gaidjurginių gaujos, „Vilniaus brigados“, rašoma apie žymiausius to laiko kriminalinius autoritetus. Aprašydamas jų „karjerą“ autorius pateikia ne tik sausus faktus, bet ir spalvingesnius epizodus ar tai, kaip jie pateko į kriminalinį pasaulį - tarkime, kaip Daškei įspūdį padarė Sergio Leone filmas „Kartą Amerikoje“, po kurio peržiūros būsimasis nusikaltėlis vienam bičiuliui pasakė, kad šiame filme vaizduojamas jo išsvajotas gyvenimas. Rašoma čia apie didžiausią atgarsį sulaukusius nusikaltimus (tarkime, to paties Daškės nužudymą), gaujų karus, pateikiant informaciją remiamasi interviu su policininkais, gaujų nariais, archyvine medžiaga. 

Įspūdis apie šią knygą dvejopas. Viena vertus, pateikiama iš tiesų nemažai įdomių detalių apie Lietuvos nusikalstamo pasaulio gyvenimą, tačiau tai – tarsi koliažinis istorijų rinkinys, kiek fragmentiškas ir ne visai nuoseklus, šuoliuojant laikotarpiais, skaitytojui pačiam paliekant uždavinį susidėlioti iš šių fragmentų visumą. Jis neblogai charakterizuoja praėjusio amžiaus pabaigos ir šio amžiaus pradžios kriminalinę atmosferą Lietuvoje, tačiau bent jau man įdomiau buvo skaityti detalius koncentruotus autoriaus tyrimus – kad ir apie Vilniaus bomberį. Be to, nelabai suprantama, kam reikėjo rašant šią knygą dėti taip pat ir interviu su pačiu autoriumi, publikacijas iš interneto portalų ar įžangoje pateikti autoriaus asmeninio gyvenimo detales. Tačiau galbūt tai ir yra autoriaus žvilgsnis į visus žurnalistinius tyrimus, kuriuos darė iki šiol, ir tai, kaip tai keitė jo paties gyvenimą. 

Literatūros naujienas, knygų konkursus rasite ir „15min knygų lentynos“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“