Naujausias literatūros naujienas, konkursus ir knygų recenzijas sekite ir „Facebook“ tinkle!
Didysis sprogimas. Šiais laikais, kai laikoma politiškai korektiška išsklaidyti bet kokius mitus, galima išgirsti minčių, kad Lotynų Amerikos literatūros bumą išrado leidėjai, kad tai buvo rinkos reiškinys, efektyvi marketingo strategija, savotiškas vyriausybinis perversmas ir kultūrinės valdžios užgrobimas. Galbūt tuo pačiu stengiamasi sumažinti ryškiausių jo atstovų – Carloso Fuenteso, Mario Vargas Llosa, Gabrielio Garcia Marquezo, Julio Cortazaro, o taip pat Jose Donoso ir Juano Carloso Onetti – reikšmę. Tam, kad būtų prisiminti kiti rašytojai, kuriuos jie užgožė: Julio Ramonas Ribeyro, Antonio di Benedetto, Jorge Ibarguengoitia, Manuelis Puigas, Salvadoro Elizondo, Juanas Jose Saeras, Rosario Castellanos, Sergio Pitolo, Ines Arredondo – ir atkreipti dėmesį į jų mažiau žinomus kūrinius.
Sukurti pavadinimą reiškia sujungti į viena (arba atskirti), ir didžiojo sprogimo pavadinimas lygiai tiek pat suprantamas, kiek ir nesuprantamas, ir nenustoja kelti įtarimų. Kaip ten bebūtų, nepriklausomai nuo apibrėžimų, šlovės metais – nuo 1962 metų, kada buvo išleistas Mario Vargas Llosa romanas „Miestas ir šunys“, iki 1982 metų, kada Gabrieliui Garciai Marqezui buvo įteikta Nobelio premija – Lotynų Amerikoje buvo tiek literatūros talentų, kad tai galima palyginti nebent su (sutinku, kad pervertinu) Aukso amžiumi, Isabellos II valdymo metais, Švietimo epocha, Rusija XIX amžiuje ar Viena to paties amžiaus pabaigoje. Sukurtų šedevrų kiekis buvo tiesiog neįtikėtinas. Kai kas turbūt nesutiks su rašytojų politiniais ar estetiniais požiūriais, tačiau jų knygos yra neatsiejama literatūrinės tradicijos dalis, kurios be jų paprasčiausiai nebūtų. Niekas neabejoja jų pirmtakų – nuo Jorge Luis Borgeso iki Juano Rulfo – ar jų amžininkų (kai kuriuos jau paminėjome) – genialumu, tačiau energija, kurią šis sprogimas iššaukė, iki šiol gyvuoja mūsų planetoje.
Magiškasis realizmas ir jo poveikis. Nėra didelės reikšmės, kas yra jų pirmtakai – vokiškasis romantizmas ar Alejo Carpentier, Jorge Luiso Borgeso kūryba, vaikiškos pasakos ar Juanas Rulfo: Gabrielio Garcia Marquezo magiškasis realizmas yra nuostabiausia, ką davė Lotynų Amerikos literatūra. Tai galima skaityti be galo, vėl ir vėl iš naujo. Mes netgi stebimės, kaip toks paprastas užsiėmimas galėjo užvaldyti tiek protų. Tačiau būtent čia ir slypi genialių protų prigimtis: sugebėjimas įvairiomis sąlygomis prisitaikyti geriau nei kiti. Taip „Šimtas metų vienatvės“ yra ne tik stulbinantis vaizduotės žaismas, bet ir ispanų kalba parašytas kūrinys, padaręs didžiausią įtaką (eilinį kartą turiu prisipažinti, kad perdedu) skaitytojams nuo „Don Kichoto“ laikų.
Visų šių problematiškų mūsų Aukso amžiaus herojų, tiek oficialiai pripažintų, tiek marginalų, galima tik arba pasiutusiai nekęsti, arba juos smarkiai mylėti. Be jokių pustonių.
Gabrielis Garcia Marquezas negalėjo žinoti, kad jo puikus šeimyninis portretas taps instrumentu (masinio naikinimo ginklu), kurį naudos rašytojai ir iš kitų valstybių. Stebuklo įsiveržimas į kasdienį gyvenimą tapo priešpastatymu šaltam abejingumui, ir greitai tai tapo geriausia išraiškos forma, siekiant pavaizduoti ne Vakarų pasaulyje vyraujančius prieštaravimus – visa tai vyko epochoje, kuomet charakteringiausi šio pasaulio bruožai buvo skurdas ir politinis žiaurumas. Afrikoje, Indijoje, Kinijoje, Turkijoje magiškasis realizmas padėjo pabėgti nuo imperialistinio realizmo – būdingo Europai ir JAV – ir tapyti prieštaringus paveikslus, kuriuose tradicinis palikimas su visomis legendomis ir mitais persipynė su į šias visuomenes sudėtingai ir staigiai ateinančiu moderniu gyvenimo būdu. Nuo Salmano Rushdie iki Mo Yan, Wole Soyinka, Haruki Murakami, Arundhati Roy ar Chinua Achebe, šį sąrašą galima tęsti ir tęsti – visur jaučiamas Gabrielio Garcia Marquezo stiliaus poveikis, jis tapo savotišku įkvėpimo šaltiniu. Mes, Lotynų Amerikos gyventojai, turime visas priežastis pareikšti, kad begalinis tokio literatūrinio stiliaus mėgdžiojimas susilpnino jo poveikio galią, tačiau taip pat negalima nuneigti ir to, kad magiškasis realizmas nepaliaujamai ir toliau veikia žmonių protus.
Kaip vertinti sprogimo epochos rašytojus. Visai nesudėtinga būtų pareikšti, kad paskutinieji šio bumo rašytojų kūriniai nieko verti. Arba įvertinti juos neigiamai dėl politinio neteisingumo, ideologinių išpuolių ar nepopuliarių asmenų palaikymo. Atmesti tą intelektualo įvaizdį, kurį jie įkūnijo arba primetė skaitytojų auditorijai. Priekaištauti dėl jų kuklumo arba kuklumo stokos, elegantiškumo arba elegancijos nebuvimo, kalbos grožio arba jos bjaurumo. Viena, ko negalima Lotynų Amerikoje padaryti – jų užmiršti. Pirmasis prie tokios išvados priėjo rašytojas Roberto Bolano ir davė geriausią atsakymą: jis nekentė šio bumo taip pat smarkiai, kaip ir dievino jį. Ir jo knygos yra geriausias įrodymas to, kad toks platus emocijų diapozonas – nuo didžiausio pykčio iki begalinio susižavėjimo – yra vienintelis teisingas būdas vertinti šiuos rašytojus. Jeigu tik atmesi juos, pulsi į neviltį. Besąlygiškas susižavėjimas pavers jų vergu. Visų šių problematiškų mūsų Aukso amžiaus herojų, tiek oficialiai pripažintų, tiek marginalų, galima tik arba pasiutusiai nekęsti, arba juos smarkiai mylėti. Be jokių pustonių.
