Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Metų verstinės knygos rinkimai: Michailo Šiškino „Veneros plaukas“

Knygos viršelis
Leidyklos „Vaga“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šiemet penktą kartą rengia projektą „Metų verstinės knygos rinkimai“, kuriame skaitytojai kviečiami išrinkti vertingiausią verstinę šiuolaikinės literatūros knygą. LLVS ekspertai ir knygų vertėjai į sąrašą pakliuvusias knygas pristato Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“, ir kai kurias laidose nuskambėjusias mintis pateikia ir 15min.lt. Šįsyk – LLVS eksperto Lauryno Katkaus ir vertėjos Aušros Stanaitytės-Karsokienės pokalbis apie Michailo Šiškino knygą „Veneros plaukas“ (išleido leidykla „Vaga“).

BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA   

Iš pažiūros nesudėtingas siužetas – keturios istorijos audžia romano meninį pasaulį: Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui-vertikui; pastarojo meilės istorija Italijoje; laiškai sūnui, kuriuose atsispindi ir mitologiniai, istoriniai pasauliai, cituojami iš vertiko skaitomų knygų; ir Izabelos, dainininkės, kurios biografiją jis norėjęs parašyti, dienoraščiai. Įdomu tai, kad visos šios istorijos, daugiau ar mažiau, turi antrą – autobiografinį – dugną. O autoriui būdingas prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas, lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliais, romane „Veneros plaukas“ vešėte veši, be to, atsklinda Jameso Joyce'o „Uliso“ ribuliai. Tai antrasis Michailo Šiškino romanas lietuvių kalba (pirmas, „Laiškų knyga“, pasirodė 2012, „Vaga"). 2005 m. „Veneros plaukas“ pelnė paradoksaliausios literatūrinės premijos – „Nacionalinio bestselerio", o 2006 m. – „Didžiosios knygos" trečiosios vietos apdovanojimus. 

L.Katkus: Ar Jus pati ėmėtės versti šią knygą, ar leidykla pasiūlė?

A.Stanaitytė-Karsokienė: Leidykla pasiūlė, tai nebuvo mano atrasta knyga. Prieš sutikdama versti aš pagalvojau, kad tai bus rimtas iššūkis. Ne tik todėl, kad tai vienas labiausiai vertinamų šiuolaikinių rusų autorių, bet ir todėl, kad jo pirmoji knyga, pasirodžiusi lietuvių kalba, „Laiškų knyga“, mano manymu, Sigito Parulskio yra nuostabiai išversta. Tai tikrai yra aukštasis vertėjo darbo pilotažas. Ir nemanau, kad rašytojui lengviau versti, nes rašytojui kartais reikia atsiriboti nuo savo stiliaus, kurį S.Parulskis tikrai turi. Bet, žinote, merginos šiais laikais drąsios, tad pagalvojau, kad puiku versti gerą knygą, ir sutikau. 

L.Katkus: M.Šiškinas gimė 1961 metais, taigi jis yra jau vidurinės kartos rašytojas.

A.Stanaitytė-Karsokienė: Mano bendraamžis.

L.Katkus: Ką mes čia iš lietuvių rašytojų kaip jo bendrakarčius ar amžininkus galėtumėme paminėti. Tą patį S.Parulskį? Bet jis šiek tiek jaunesnis. Eugenijų Ališanką?

A.Stanaitytė-Karsokienė: Valdas Papievis. Tuo metu mūsų literatūros tradicija daugiau poetus emanavo. Su proza ir ypač su didžiąja proza visuomet yra truputį sunkiau.

L.Katkus: Įdomu, kad Jūs paminėjote V.Papievį, man jis nebuvo atėjęs į galvą. Bet galbūt būtent V.Papievio paralelės su M.Šiškinu ir būtų pačios artimiausios.

A.Stanaitytė-Karsokienė: Tikrai taip. Abu autoriai gyvena užsienyje. Abu nėra tremtiniai, – tiesiog žmonės gyvena ten. Ir kaip V.Papievis vienareikšmiškai yra lietuvių literatūros atstovas – ne tik todėl, kad rašo lietuviškai, taip ir M.Šiškinas, kuris gyvena Šveicarijoje, visiškai atstovauja rusų literatūrai, jis ir rašo apie Rusiją. Taip, realijų yra ir iš ten, kur jis dabar gyvena, tačiau jis nėra nuo jos atitrūkęs, ir tuo požiūriu tai yra naujas fenomenas posovietinėje erdvėje.

Tik išvažiavęs iš savo šalies, būdamas kitoje aplinkoje, sutikdamas kito mentaliteto žmones gali suprasti, kas yra tavo paties mentalitetas

L.Katkus: Interneto platybėse radau apibūdinimą, kad M.Šiškinas yra žymiausias rusų rašytojas, gyvenantis emigracijoje. Nors radau vieną pokalbį, kur jis sako, kad nėra viskas taip paprasta, jis yra kelis kartus grįžęs gyventi į Rusiją, paskui vėl išvažiavęs. Man užkliuvo tokia mintis apie emigracijos naudą jam, kaip rašytojui. Jis sakė, kad priešingai nei galvojama, jog bet kuris rašytojas, kuris nutolsta nuo savo kalbos, nuo savo visuomenės, išdžiūsta, iš tiesų rašytojas privalo išvažiuoti gyventi už savo tėvynės ribų, nes jeigu jis taip nepadaro, tarsi lieka gyventi namie be veidrodžių. Tik išvažiavęs iš savo šalies, būdamas kitoje aplinkoje, sutikdamas kito mentaliteto žmones gali suprasti, kas yra tavo paties mentalitetas. Tai man siejasi su tuo, ką Jūs sakote apie tai, kad jis yra labai rusiškas.

A.Stanaitytė-Karsokienė: Taip, tai tikrai nieko keisto, kai žmogus išvažiuoja gyventi kitur. Ypač laisvoje visuomenėje. Tai, kad jis apskritai apie tai kalbėjo, yra liekamieji reiškiniai tų sovietinių laikų, kai emigracija visuomet buvo nelegali, rašytojas, nusprendęs pasitraukti į Vakarus, buvo traktuojamas kaip tėvynės išdavikas. Tokio rašytojo knygos būdavo pašalinamos iš knygynų, bibliotekų. Manau, kad tokia situacija, kai rašytojo skaitytojai lieka tik izoliuota diaspora, galėjo būti traumuojanti. O laisvame pasaulyje, kuriame yra tokia gera, ir kartais net per gera komunikacija, kuomet kartais gali būti net sunku atsiriboti, pasižiūrėti į save iš šalies net atsidūrus visai kitame kontekste, manau, jis visiškai teisus. Galų gale galime pažiūrėti į jo didįjį tautietį F.Dostojevskį, kuris irgi daug rašė užsienyje, pats būdamas rusas iki kaulų smegenų. 

L.Katkus: Tame pačiame interviu jis kaip tik ir kalba apie didžiuosius rusų rašytojus, kurie irgi rašė Šveicarijoje. Jis apie tai netgi knygą yra parašęs. Man buvo įdomus jo pagrindimas, kodėl jis tai darė – rašytojas sakė, kad atsidūręs Šveicarijoje išgyveno sunkumus vėl pradėti rašyt ir nusprendė pasižiūrėt, kas yra buvę Šveicarijoje iš jo kalbos autorių. Ir suprato, kad yra buvę visi ir visiems jiems puikiai sekėsi rašyti.

A.Stanaitytė-Karsokienė: Taip. Bet jeigu prieitume truputį arčiau pačios knygos, aš galiu pasakyti, kad būtent šiame mano verstame romane „Veneros plaukas“ aš įžiūrėjau, jog vis dėlto visą laiką jo kaip rašytojo pasąmonės gelmėse yra tam tikra baimė, kad atitrūks ta bambagyslė, maitinanti iš gimtosios kalbos. Nes šiame romane galbūt iš dalies būtent tuo galime paaiškinti jo nepaprastai gausius lingvistinius eksperimentus. Daugybė naujažodžių, daugybė formų, ne tik archaiškų, bet ir tokių, kurios kalboje egzistuoja, bet vartojamos retai. (...) Ir čia padidėja vertėjo atsakomybė – pernelyg nenufantazuoti, neversti pernelyg pažodžiui, padaryti taip, kad tekstas visgi būtų paskaitomas. Ir aš džiaugiuosi, kad verčiu į lietuvių kalbą, nes visgi mūsų kalbos, slavų ir baltų, yra giminingos – šia prasme jokios politikos negali būti. Tad narstyti tuos žodžius, vartalioti kūlio man buvo lengviau.

L.Katkus: Sukime arčiau paties teksto. Šis žodis – tekstas – man pasirodė labai prasmingas skaitant M.Šiškino romaną, nes jo stilistika primena, kad tekstas yra audinys. Ne koks siūlas, kur gerasis sutinka blogąjį, jį nušauna ir viskas baigiasi, o audinys, kuriame M.Šiškinas supina daugybę dalykų – mitologijos, buitinių detalių, istorijų, matytų per televiziją, – to jis irgi nesigėdija. Ir tonas keičiasi: čia jis komiškas, čia ilgesingas, čia dramatiškas. Bet visgi yra keturios pagrindinės linijos – paties vertėjo, gyvenančio Šveicarijoje, dainininkės istorija, kuri vyksta XX amžiaus pradžioje...

A.Stanaitytė-Karsokienė: Tai yra reali dainininkė, prototipas irgi neslepiamas – Izabela Jurjeva. Žinoma romansų dainininkė. Ji, beje, ne visai seniai mirė sulaukusi milžiniško amžiaus. Galbūt jis netgi naudojosi jos dienoraščiais, tačiau to negaliu patvirtinti.

L.Katkus: Ir dar yra vertiko laiškai sūnui ir jo meilės istorija, kuri plėtojasi Romoje.

A.Stanaitytė-Karsokienė: Įskaitykime dar vieną istoriją, tiksliau, istorijų sampyną, gal net dvi. Tai jo personažų pasakojimai. Dėl to dar su redaktore diskutavome – ji stebėjosi, kodėl jų kalba nesiskiria, o ji iš tiesų ir nesiskiria, nes jų autorius necharakterizuoja. Kaip jis sako, visiškai nesvarbu, ar tai yra to žmogaus istorija, svarbiausia, kad ji yra tikra. Tie pasakojimai persipina, susipina į vieną istoriją. Beje, visose šiose linijose yra, mano akimis žiūrint, neapsakomo grožio meilės istorijų, tiksliau, tai yra tarsi giesmių giesmė. Ir dar knygos linija – kultūros apžvalga, kultūrinė istorija. Per visą kūrinį yra skaitoma Ksenofono „Anabasis“, čia pilna literatūrinių citatų. Nežinau, ar aš jas visas atspėjau. Turėjau didelę pagundą pasiklausti paties autoriaus, su juo bendrauti, tačiau kita vertus, pagalvojau, kad jis gali ne viską atsiminti. Visgi tai prieš kažkiek laiko rašytas romanas, nenorėjau jo kankinti. Be to, galvojau, jeigu be tokio pasufleravimo dirbsiu, bus didesnė įtampa galvoje prisijungti prie šio teksto ir atspėti. Mane guodė, kad skaitome panašias knygas. Nebuvau didžioji „Anabasis“ skaitytoja, bet didžiąją dalį citatų tiesiog atspėjau. Tada  buvo užduotis surasti lietuviškus vertimus, jeigu jie yra, ir įpinti į tekstą. Knygoje daug Šventojo Rašto citatų. Tai irgi laikyčiau tam tikra istorija, fonu, ant kurio veriamos visos kitos istorijos.

L.Katkus: Mes galime čia dėlioti daug tų linijų, tačiau man įdomiausios pasirodė tos dvi linijos, kurios atitinka du istorinius lygmenis. Tai pabėgėlių lygmuo, kur jis drastiškai, su gėla, stipriomis emocijomis piešia šiuolaikinės Rusijos paveikslą. Rusijos, pilnos smurto, neteisybės, kuri atsiskleidžia skirtingose pabėgėlių istorijose. Ir yra kita linija – Rusija prieš revoliuciją, kuri pasakojama per jaunos mergaitės, vėliau tapusios garsia dainininke, paveikslą. Ir man pasirodė, kad čia irgi bandymas pasižiūrėti, kas būtų, jeigu būtų. Kaip mes Lietuvoje vis grįžtame į 1939-uosius metus, galvojame, koks pakilimas tuomet buvo, taip rusai grįžta į laikotarpį prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Man didelį įspūdį paliko tas rusiškai romantiškai jausmingas jaunos mergaitės dienoraštis, prisiminimai. Tačiau ir ten kažkokios išeities neparodoma, vis užsimenama, kad ir tie baltagvardiečiai, kurie kovojo prieš bolševikus, irgi lygiai taip pat žiauriai elgėsi. Tad tas alternatyvus, kultūringas, aristokratiškas, religingas pasaulis pasirodo toks pats pasmerktas pražūčiai.

A.Stanaitytė-Karsokienė: Taip. Aš M.Šiškiną laikau dideliu rašytoju. Jis kaip žmogus laikosi labai simpatiškos pilietinės pozicijos dabartinės Rusijos atžvilgiu – jis nepaprastai susirūpinęs savo šalimi ir visiškai sąžiningai žiūri į dabartinio režimo veiklą, būdamas ukrainiečių ir rusų kilmės svariai pasisakė apie Ukrainos įvykius. Tačiau būtent mene kalba tikroji meninė tiesa. Jis kalba taip, kaip gali kalbėti tik literatūra. Jis parodo tuos įvykius, ir mes niekur nematome publicistinio įvertinimo, o kartu yra ir dar aukštesnė tiesa, ji visada yra jaučiama. Bet šioje žemėje nėra žmogaus, kuris galėtų pasakyti, kokia ta tiesa, galų gale – pavojinga tai daryti. 

Jis kalba taip, kaip gali kalbėti tik literatūra

Dar norėčiau pridurti apie tos dainininkės istoriją, kuri čia pasakojama nuo jaunos mergaitės laikų. Aš, imdamasi tos knygos, žinojau, kad joje bus daug smurto kariuomenėje, rusų karo Afganistane ir Čečėnijoje. Galvojau, Viešpatie, kaip aš, beveik nemačiusi to kulkosvaidžio, tai darysiu ir ar nepakenksiu autoriui, imdamasi tokių temų. Bet paskui pradėjau džiaugtis, kad būtent moteris jį verčia, nes – su visais per gyvenimą perskaitytais kilogramais, gal ir centneriais knygų – galiu atsakingai pasakyti, kad tokio moters supratimo nesu mačiusi. Tarsi natūralu, kad būtent vyras geriausiai supranta moterį. Bet kaip įmanoma kalbėti jos balsu? Pagaliau, kaip aprašyti tai, kaip moteris nešioja kūdikį. Ką būtent jaučia moteris jo netekusi, naujagimiui mirus. Galų gale, tos pirmos ir paskutinės meilės pasakojamos iš moters pozicijos. Man tai buvo tiesiog neįtikėtina. Tai nereiškia, kad tai sutapo su mano patirtimis, bet visgi tos temos turėtų man būti arčiau kūno, o aš nemačiau nei vienos falcetu sutrauktos gaidos. 

Ir dar viena įdomybė – išvertusi tas nuostabias meilės istorijas galiu pasakyti, kad šitoks geras tekstas yra kartu labai tikslingas. Jis pats užveda tave, kokį žodį pasirinkti. Ir kaip yra madinga dabar dejuoti, kad lietuvių kalba net tik stokoja abstrakcijų didelėms temoms nagrinėti, bet ir jos labai skurdus erotinis žodynas. Šioje knygoje yra nemažos erotinės įtampos, ir man visiškai nepritrūko lietuviško erotinio žodyno, buvo absoliučiai lengva versti įvairias tokias intymias scenas. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min