Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Naujausi Kristijono Donelaičio archyvų tyrimai: perversmas literatūros istorijoje?

Liucija Citavičiūtė šių metų vasarą Vaimare (Vokietija)
Nuotr. iš asmeninio archyvo / Liucija Citavičiūtė šių metų vasarą Vaimare (Vokietija)
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gruodžio 9–10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir Taikomosios dailės muziejuje įvyks baigiamasis jubiliejinių Kristijono Donelaičio metų renginys – visuomenei skirta tarptautinė mokslinė konferencija „Kristijono Donelaičio reikšmės“ (XIV Jurgio Lebedžio skaitymai).

Viena iš konferencijos dalyvių – senosios lietuvių literatūros tyrėja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė dr. Liucija Citavičiūtė. Kodėl turėtume ypač branginti ir vertinti buvusią Mažąją Lietuvą, kaip išsiskyrė L. Rėzos ir vėlesnių mokslininkų požiūriai į K. Donelaičio „Metus“, ar Donelaitis pats rūpinosi savo kūriniu išspausdinimu – apie tai ir pokalbis su L.Citavičiūte.

– Esate Mažosios Lietuvos raštijos tyrėja, šiemet apdovanota penktąja Liudviko Rėzos premija už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą. Ko apie Mažąją Lietuvą, apie joje vykusius reikšmingus kultūros procesus iki šiol dar nesame gerai suvokę, įsisąmoninę? Ką mums visiems svarbu žinoti, kai kalbame apie šį istorinį Lietuvos regioną?

– Mažoji Lietuva yra kultūrinis fenomenas. Čia lietuvių raštiją kūrė įvairių tautų atstovai: vokiečiai, išeiviai iš Didžiosios Lietuvos, ir, žinoma, vietiniai lietuvininkai. Juos profesorius Rėza laikė nuo savo genealoginio kamieno atplėštais lietuviais. Mažoji Lietuva beveik tris šimtmečius pirmavo raštijos srityje etninės Lietuvos atžvilgiu. Tai lėmė susiklosčiusios politinės ir kultūrinės aplinkybės. Protestantizmas Prūsijoje skatino vietinių kalbų vartojimą, o kunigaikštis Albrechtas jau XVI a. kvietėsi profesorius ir potencialius raštijos darbininkus iš Didžiosios Lietuvos. Jis sudarė palankias sąlygas studijuoti vietiniam jaunimui. XVIII a. pradžioje karaliaus Frydricho Vilhelmo I įsakymu universitete pradėjo veikti Lietuvių kalbos seminaras. Lietuviškas žodis įsitvirtino bažnyčiose bei mokyklose, vienijo tautą, ugdė savimonę ir, savo ruožtu, skatino kultūrinę saviraišką ir mokslo mintį (buvo rengiamos gramatikos, žodynai, lingvistinės studijos, rašomos literatūros istorijos, mitologijos tyrimai ir kt.). Mažojoje Lietuvoje sukurtas ir pirmasis nacionalinis grožinis kūrinys – Donelaičio „Metai“. Nuo XIX a. vid. Mažosios Lietuvos literatūrinis ir mokslo paveldas integravosi į Lietuvos kultūrą, o XX a. tapo neatskiriama jos dalimi. Deja, didžiojo lietuvybės propaguotojo  Rėzos svajonė apie bendrą lietuvių kultūrą išsipildė tik išnykus iš pasaulio žemėlapio Prūsijai ir jos regionui – Mažajai Lietuvai. Į Lietuvą įsiliejusi jos dalelė – Klaipėdos kraštas (kartu ir Rėzos gimtinė, Kuršių nerija) – verta ypatingo mokslo, kultūros darbuotojų ir visos Lietuvos dėmesio ir rūpesčio.    

Būtų verta nuodugniau patyrinėti visą išsklaidytą Karaliaučiaus archyvą, nes dabar labiausiai susitelkiama ties didžiuoju fondų masyvu, kuris saugomas Berlyne. Unikalių lituanistikos šaltinių randame Krokuvoje, Olštyne, Varšuvoje

– Priminkite Liudviko Rėzos indėlį į Kristijono Donelaičio „Metų“ patekimą dienos švieson, pateikimą visuomenei. Koks buvo šio mokslininko santykis su K. Donelaičio kūriniu? Kuo jis skyrėsi nuo dabartinio mokslininkų požiūrio?

– Rėza yra Donelaičio „atradėjas“. Praėjus beveik 40 metų nuo poeto mirties į Rėzos rankas pateko Donelaičio literatūriniai rankraščiai, ir jis 10 metų su pertraukomis rengė juos spaudai. 1818 m. Karaliaučiuje pasirodė pirmasis poemos „Metai“ leidimas. Knygelėje buvo publikuoti ir Rėzos vokiečių kalba parengti tyrimai – pirmoji poeto biografija, kūrybos apžvalga ir poemos „Metai“ analizė. Be to, Rėza išvertė kūrinį (taip pat hegzametru) į vokiečių kalbą ir pridėjo išsamius dalykinius ir filologinius komentarus. Jis siuntinėjo leidinį užsienio intelektualams ir sulaukė palankių recenzijų Vokietijos literatūriniuose laikraščiuose. XIX a. knyga įtraukta į prestižinį Heinsius‘o katalogą. Donelaičio kūrinys įrodė skeptikams, kad niekinama lietuvių kalba tinka poezijai, o lietuvių tauta turi savo literatūrą. Redaguodamas rankraštį Rėza siekė „padailinti“ grubesnes vietas ir Donelaitį parodyti tautos dvasios reprezentantu. Jis kupiūravo tekstą, pildė jį iš kitų poeto rankraščių ir pan. Vėlesni leidėjai, profesionalūs filologai, Rėzos leidimą griežtai kritikavo. Nesselmannas iš tų pačių rankraščių parengė mokslinį leidimą (Karaliaučius, 1869), kuris iki šiol laikomas autentiškiausiu. Minint Donelaičio 300 metų jubiliejų pagal šią publikaciją (ir išlikusius poeto autografus) Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia naują Donelaičio Raštų leidimą. Tačiau neliko užmirštas ir „Rėzos“ Donelaitis. Šiemet pasirodys mano parengtas Rėzos Raštų ketvirtasis tomas su Donelaičio „Metų“ pirmojo (1818) leidimo faksimile.   

– Savo pranešime, kurį skaitysite tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Kristijono Donelaičio reikšmės“, kalbėsite apie istoriko G. Ch. Pisanskio veikale Prūsijos literatūros istorija minimą mums nežinomą (beveik 660 eilučių) hegzametru sueiliuotą Donelaičio „mažąją poemą“ apie metų laikus, kurią gerai įvertino garsūs Karaliaučiaus literatai. 

– Pisanskis apie Donelaičio kūrinį sužinojo rinkdamas medžiagą Prūsijos literatūros istorijos kursui, kurį vėliau daugelį metų skaitė Karaliaučiaus universitete. Išspausdinti rankraštį, matyt, sutrukdė Septynmetis karas (1757–1765). To rankraščio ar jo nuorašo (jei toks buvo) ieškojau buvusiame Karaliaučiaus archyve ir privačiuose archyvuose Berlyne, buvusioje Prūsijos senovės draugijoje, bet nesėkmingai. Savo pranešime kelsiu klausimus, kaip kūrinys pateko į Karaliaučių ir kas buvo Pisanskio neįvardinti ekspertai. Manau, kad kūrinį Donelaitis nuvežė pats, o kelionės tikslai, kaip rodo naujai surasta medžiaga, galėjo būti du – krikštynos brolio Frydricho, Karaliaučiaus juvelyro, šeimoje ir bažnytinės vyresnybės įgaliojimas parvežti iš Karaliaučiaus to paties Frydricho Donelaičio pagamintus kielikus Tolminkiemio bažnyčiai. Pats Donelaitis, stropiai pildęs Tolminkiemio Krikšto metrikų knygą, yra įrašęs tik apie vieną išvyką į Karaliaučių 1757 m. sausio mėn. Nežinomieji kūrinio vertintojai galėjo būti Donelaičio dėstytojai ar studijų kolegos – Friedrichas Bockas, Samuelis Bockas, Michaelis Lilienthalis ir pats Georgas Pisanskis. Visi jie buvo Karaliaučiaus intelektualai, domėjosi prūsų ir lietuvių raštija, šiek tiek mokėjo lietuvių kalbą, patys kūrė eiles. Beje, Samuelis Bockas teigiamai paminėjo Donelaičių šeimą savo „Prūsijos istorijos“ veikale. Pisanskis „Prūsijos literatūros istorijoje“ Donelaičio rankraštį mini greta išspausdintų lietuviškų XVIII a. giesmynų. Toks kontekstas leidžia daryti prielaidą, kad kūrinį ketinta spausdinti ir galbūt dviem kalbomis, nes jau buvo parengtas vertimas į vokiečių kalbą. Šiame pranešime noriu akcentuoti faktą, kad Donelaičio lietuviška poezija jau XVIII a. buvo laikoma lietuvių literatūros dalimi, apie tai informuojama universiteto auditorijoje.   

– Pranešime iškelsite du teiginius, galinčius apversti aukštyn kojomis ligšiolinę mūsų literatūros istoriją: kad  poema Metai parašyta ne tuo laikotarpiu, kaip esame įpratę manyti (apie 1765–1775), ir kad poemos dalys sukurtos ne tokia eilės tvarka, kaip dabar įprasta laikyti (pradedant nuo „Pavasario linksmybių“). Kokie atrasti faktai leidžia Jums daryti tokias prielaidas?

– Iki šiol nekritiškai kartojamas Rėzos teiginys, kad dvi poemos „Metai“ dalys dingo karo su prancūzais metu. Manau, kad Rėza nurodo „ne tą“ karą.  Jeigu Rėza neklysta dėl aplinkybių, tai tie rankraščiai žuvo per Septynmetį karą, 1757 m. rugpjūčio mėn., kai Tolminkiemį tris savaites buvo okupavę rusų kazokai, o klebonas ir gyventojai slapstėsi Romintos girioje. Tuo laikotarpiu buvo nuniokota ir sudeginta daugelis klebonijų. Po Donelaičio mirties (1780) poeto archyve dviejų dalių (iš keturių) nebebuvo, o prancūzai pirmą kartą užėmė Rytų Prūsiją tik XIX a. pr. Akivaizdu, kad per sumaištį dingo rankraščiai, parašyti iki karo, o dingo juk „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Taigi, kitos dvi dalys – „Pavasario linksmybės“ ir „Vasaros darbai“ turėjo būti sukurtos vėliau. Jos išliko poeto archyve po jo mirties. Iš šios prielaidos seka kita. Jeigu Donelaitis iki 1757 m. buvo parašęs apie pusę didžiojo kūrinio, tai pradėjo jį kurti ne apie 1765 m., o pirmojoje gyvenimo pusėje, gal net nuo paskyrimo į Tolminkiemį (1743). Beje, svarių argumentų, dėl to, kad kūrinys pradėtas rašyti nuo „Rudens gėrybių“ pateikia Friedrichas Nesselmannas ir Franzas Tetzneris. Rėza savo nuožiūra sudėjo kūrinio dalis nuo „Pavasario linksmybių“. Gal taip būtų sukomponavęs ir pats poetas? Beje, kai kurie tyrėjai poemos dalis laiko atskirais eilėraščiais ir visai nekelia kompozicijos klausimo.

– Iš archyvuose randamų dokumentų renkate faktus, kruopščiai juos fiksuojate, apmąstote, aprašote. Kokias naujas, galbūt mūsų nežinotas, asmenines K. Donelaičio savybes pavyksta sau atrasti nuodugniai gilinantis į dokumentinę, istorinę medžiagą?

– Šiais metais Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve Berlyne pavyko rasti visą pluoštą dokumentų, atskleidžiančių kai kurias Donelaičio gyvenimo aplinkybes ir net – būdo bruožus. Tai Tolminkiemio mokyklos ir bažnyčios statybos bylos, bažnyčios žemių separacijos byla, Donelaičio paskyrimo į tarnybos vietas raštai, rekomendacijos ir kt. Itin įdomūs vokiečių kalba parašyti iki šiol buvę nežinomi paties Donelaičio laiškai. Paminėsiu tik keletą iš jų. Tai prašymas vyresnybei atlyginti 1747 m. vasaros krušos nuostolius. Jame jautriai atsiliepiama apie nukentėjusius nuo stichijos paprastus valstiečius. Išliko visa vadinamoji „krušos byla“. Įdomus ir kitas niekur neskelbtas Donelaičio prašymas – skirti jam adjunktą, nes senyvas amžius nebeleidžia tinkamai atlikti kunigo pareigas ir sunku prižiūrėti ūkį. 1780 m. prašymas parašytas likus vos keletui mėnesių iki poeto mirties ir yra vienas paskutiniųjų poeto autografų. Radinių daug, šiuo metu jie analizuojami, šifruojami ir bus pristatyti visuomenei. Būtų verta nuodugniau patyrinėti visą išsklaidytą Karaliaučiaus archyvą, nes dabar labiausiai susitelkiama ties didžiuoju fondų masyvu, kuris saugomas Berlyne. Unikalių lituanistikos šaltinių randame Krokuvoje, Olštyne, Varšuvoje. Turėjau galimybę susipažinti su Kaliningrade išlikusiomis buvusio Karaliaučius archyvo bylomis, tačiau lituanistikai reikšmingų dokumentų ten nesama.  Yra duomenų, kad didelė dalis Karaliaučiaus archyvo po karo buvo gabenama į Maskvą ir Leningradą. Taigi, archyvų „medžiotojams“ darbo yra, tik reikia trijų dalykų: atkaklumo, palankių aplinkybių ir – sėkmės.  

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min