Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologė A.Morkvėnaitė-Vasiliauskienė: „Pasaka – viena vertingiausių dovanų vaikams“

Agnė Morkvėnaitė-Vasiliauskienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Agnė Morkvėnaitė-Vasiliauskienė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Mama, paskaityk man pasaką“, - baigiamuoju akordu suskamba vakaras namuose. Eini prie knygų lentynos, akys ir pirštai perbėga knygų nugarėlėmis. Vienai jų pasiseka – šis vakaras skirtas jai. Atsiverti, prie tavęs priglunda vienas ar daugiau klausytojų ir prasideda mažas stebuklas. Viskas išnyksta, susitraukia, nutyla, užleisdamas vietą pasakai.

Psichologė-psichoterapeutė Agnė Morkvėnaitė-Vasiliauskienė sako, kad daugelį šimtmečių sekamos, taip gerai mums visiems pažįstamos pasakos yra ne tik paprastos, naivios istorijos. Kiekvieną kartą sekant pasaką atsiveria kolektyvinės žmonijos patirties klodai, atsiskleidžia esminiai archetipiniai motyvai, gyvuojantys ir kiekvieno mūsų psichikoje. „Mituose ir pasakose, kaip ir sapnuose, psichika seka savo istorijas. Tai amžinosios minties amžinasis atkūrimas”, – cituoja C.G. Jung’ą pašnekovė. 

Pasakų prasmė daugiaplanė – vaikams tai ir vertinga kalbos mokymosi galimybė, artumo su pasakas sekančiuoju patyrimas, prisilietimas prie kultūrinio žmonijos paveldo, o taip pat ir galimybė fantazuoti.  „Pasakos –  tai ir įvairiausių socialinių sąveikų pažinimo būdas, – įsitikinusi A. Morkvėnaitė-Vasiliauskienė. – Jos labai reikšmingos vidiniame vaiko gyvenime: pasakų motyvai dominuoja žaidimuose, fantazijose, piešiniuose. Vaikams pasakų motyvai svarbūs ir dėl to, kad jie padeda įveikti vaikų nerimą, baimes ir kitus sunkius emocinius išgyvenimus“. 

Jos labai reikšmingos vidiniame vaiko gyvenime: pasakų motyvai dominuoja žaidimuose, fantazijose, piešiniuose

Anot psichologės, analitinės psichologijos atstovų manymu, psichologinė pasakos funkcija, yra tokia kaip ir sapnų – ji atkuria psichologinę pusiausvyrą, todėl pasakų analizė gali tapti labai svarbia tiek vaikų, tiek suaugusiųjų psichoterapijos dalimi. Kiekviena pasaka prasideda stygiaus situacija, kai pagrindinis pasakos veikėjas stokoja kažko esminio, susiduria su rimtomis kliūtimis. Kartais tai moteriškojo prado trūkumas: gyvena karalius su trimis sūnumis, tad jie turi leistis į kelionę ir rasti nuotaką. Kartais jos pasakoja apie skurdą, kuris dažniausiai reiškia, jog senasis gyvenimas išsisėmęs ir reikia išsiruošti į kelionę, kad atrastum turtus – naujas galimybes, naują gyvenimą. Pasaka pasakoja apie tai, kaip, kokiais būdais, kokiu keliu atkuriama pusiausvyra, atrandamas visybiškumas, išsprendžiami pradžioje atrodę neįveikiami sunkumai, kaip pasakos herojus ar herojė, kaudamiesi su destruktyviomis jėgomis ir jas įveikdami, klysdami, bandydami vėl, susilaukdami pagalbos iš netikėtų pagalbininkų įveikia kliūtis, auga, bręsta, patiria virsmus ir galiausiai išgyvena „laimingą pabaigą“. 

„Pasakos yra mokymas pavyzdžiu, o ne paprastu moralizavimu, kurį vaikai dažniausiai ignoruoja ar atmeta kaip dirbtinį, neįtikinamą, – sako A. Morkvėnaitė-Vasiliauskienė. – Kiekvienas, kas mėgino paauklėti vaikus, sakydamas nedaryk taip ar kitaip, turbūt yra susidūręs su vaiko klausimu „o kodėl?“ Žmonėms būdinga gana atsargiai vertinti verbalinę informaciją – tai, ką mums kalba. Ne veltui sakoma, kad kalba – tai būdas meluoti“.

Pasakos yra mokymas pavyzdžiu, o ne paprastu moralizavimu, kurį vaikai dažniausiai ignoruoja ar atmeta kaip dirbtinį, neįtikinamą

Anot psichologės, mes labiau patikime tuo, ką matome, ką patiriame, išgyvename. Įtaigi istorija tiesiai nemoralizuoja. Ji atskleidžia visą situaciją, leidžia įsivaizduoti, klausant jos galima tapatintis su herojumi ar kitais veikėjais, atpažinti jausmus, mintis, reakcijas. Toks tapatinimasis padeda giliai suprasti, įsivaizduoti, išjausti, susisieti su pasakos veikėjais ir perimti galimus reagavimo būdus. Ir, tarsi nejučiomis, savaime išmokti svarbiausias gyvenimo pamokas. 

Pasak neseniai knygą vaikams „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“ pristačiusios Evelinos Daciūtės, jai svarbiausia ir buvo papasakoti istorijas įkyriai nemoralizuojant. „Stebėdama savo vaikus matau, kaip moralizavimai blokuoja informacijos priėmimą, – pasakoja ji. – Kelis kartus išbandžiau kitą būdą – koreguoti jų elgesį per pasakas, istorijas. Puikiai pavyko. Tuomet man kilo mintis, kad tai gali tikti ne tik man ir mano vaikams. Kaip tik tuo metu man į akis krito Rasos Kaper meškių iliustracijos, joms pradėjau kurti istorijas ir netrukus mūsų bendra veikla virto knyga“. 

Anot rašytojos, kurdama meškių istorijas ji galvojo apie vaikus ir tai, kas jiems svarbu: vieni bijo eiti miegoti, kiti jaučiasi kitokie nei vis aplink ir kenčia dėl savo išskirtinumo, dar kiti mokosi draugauti, dalintis, būti sąžiningais, tačiau kartais stokodami patirties suklysta. Tuomet labai svarbu žinoti, kad tu toks ne vienas, kad tokie dalykai atsitinka ir kitiems. „Vaikus pradžiugina atpažįstamumo momentas, – sako E. Daciūtė. – Vienas mažųjų skaitytojų pasakojo, kad pats labai mėgsta sūrį, todėl jis supranta knygos herojų, kuris yra godus šito skanėsto. Nemažai vaikų prisipažįsta, kad jiems baisu užmigti. Vieni jau yra radę tokį patį būdą nusiraminti kaip kitos meškių istorijos herojus ir tada jie džiaugiasi savo sumanumu. Kitiems tai būna naudingas atradimas ir jie lengviau atsikvepia. Pasirodo, kad sprendimas yra visai paprastas“. Knygos autorės teigimu, bendravimas su vaikais, jų stebėjimas – puiki dirva istorijų siužetams. „Istorijomis noriu pasakyti, kad nieko gėdingo yra bijoti, nieko baisaus yra suklysti, galiausiai viskas išsisprendžia ar išsprendžiama palankiausiu būdu“, – kalbėjo E. Daciūtė.

Ingos Stankevičienės nuotr./ Rasa Kaper ir Evelina Daciūtė.
Ingos Stankevičienės nuotr./ Rasa Kaper ir Evelina Daciūtė.

„Sėkmingas problemos įveikimas, kuriuo baigiasi pasakoje sekama istorija, suteikia tikėjimą, viltį, kad, nepaisant sunkumų, nepaisant, kokia didelė bebūtų baimė, koks klaidus miškas, baisus slibinas ar pikta ragana – tai pavyksta įveikti. Psichologine prasme tai modelis, kaip spręsti tam tikrą gyvenimo, tapsmo savimi etapo problemą, ar, kitaip tariant, užduotį. Vaizdiniai, kurių pagalba per pasakas mums byloja tūkstantmetė žmonijos išmintis, padeda vaikui sukurti  psichologines struktūras, kurios suteikia galimybių spręsti tiek išorines, tiek vidines problemas, padeda susidūrus su sudėtingais gyvenimo iššūkiais, ir tai tampa vidine atrama ne tik vaikystėje, bet ir suaugus. Todėl pasakos sekimas gali būti viena vertingiausių dovanų, kurią galime padovanoti vaikams“, – įsitikinusi A. Morkvėnaitė-Vasiliauskienė.

Bruno Bettelheimas, savo darbuose dažnai naudodavęsis pasakų pasauliu, teigė, kad jos yra svarbi priemonė vaikams mokantis gyventi realybėje ir išgyventi pasaulyje, kuris pilnas suaugusiųjų taisyklių. Vaikai mėgsta pasakas, tvirtino jis, nes nepaisant pykčio, neramių minčių, kurias sukelia jų siužetas, šios istorijos baigiasi laimingai – vaikas tokios pabaigos pats nebūtų susikūręs. Tuomet ir suaugęs jis net sunkiausiose situacijose žinos, kad galiausiai viskas bus gerai. Visa, kas baisu nurims, išnyks, susitrauks, kaip tais vakarais, kai namuose karaliaudavo pasaka.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min