Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytojas Herkus Kunčius: „Stovinčio ant statinės savęs neįsivaizduoju“

Herkus Kunčius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Herkus Kunčius
Šaltinis: Literatūra ir menas
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rašytojas Herkus Kunčius atsakė į leidinio „Literatūra ir menas“ anketos klausimus.

– Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

– Pramogų pasaulio peripetijų specialiai neseku. Ir vis dėlto pro pasistatytas barikadas norom nenorom į sąmonę prasiskverbia informacija, kiek, tarkim, šiandien kamuolių atkovojo vienas ar kitas milijonierius, kiek kitas pelnė reitingo taškų ar nusileido iš vienos pozicijos į kitą. Tada vakarais imu savęs gailėtis, kad per dieną svetima valia mano galvon sugrūsta galybė megabaitų beprasmių naujienų, o mintys sukasi ne apie būtį ir buvimo čia prasmę, o tik apie tai, ką leptelėjo ar kaip pasielgė vienas ar kitas man nesvarbus žmogus. Visa tai, žinoma, erzina, tačiau recepto, kaip nuo viso to pabėgti – nežinau. Tiesa, yra vienas būdas, bet jis perdėm radikalus, tad jo nereklamuosiu.

Veltis į lietuvišką politiką, įtikėjus, kad nuo šiandien reiktų radikalizuotis ir svariai dalyvauti demonstracijose ar aršiose TV diskusijose, prasmės nematau. Stovinčio ant statinės bei rėžiančio susirinkusiųjų saujelei prakalbą savęs taip pat neįsivaizduoju. Reikalui iškilus, į vieną ar kitą įvykį sureaguoju tekstu ar parašu, kuris, dažniausiai, taip ir lieka poveikio neturinčiu ornamentu.

– Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

– Kuriamo meno aplinkoje jaučiuosi patogiai, didelių reikalavimų jai nekeliu, užtenka kėdės, stalo ir kompiuterio. Kolegų – išskyrus keletą atvejų – nepasigendu. Mieliau renkuosi istorikų, medikų, ekonomistų ar teisininkų draugiją. Atsidūręs tarp jų, jei staiga imčiausi veiksmų „propaguoti savo kūrybą", atrodyčiau, švelniai tariant, keistokai. O jei, neduok Dieve, tai įgautų chronišką formą, būčiau visu rimtumu gydomas. Tad to vengiu ir mieliau privačioje draugijoje pasisakau kitais klausimais.

– Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

– Kultūros leidinius dažniausiai skaitau internete. Mielai paskaityčiau popieriuje, tačiau mano butas jau seniai pavirtęs popierių ir juos nusėdusių dulkių karalyste. Perskaitytą žurnalą ar laikraštį išmesti gaila, o kišti nebėra kur. Dėl šios priežasties apribojau ne tik kultūrinių leidinių, bet ir knygų pirkimą, kurias dabar skolinuosi iš draugų ar imu iš bibliotekos.

– Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

– Renginių ar festivalių nebelankau, užtenka tų, kuriuose pačiam tenka dalyvauti. Tiesa, prieš trejetą metų buvau pakviestas į „Siemens" areną – stebėjau krepšinio varžybas; po dešimties minučių norėjau išeiti lauk, bet tvirta ranka buvau sulaikytas. Panašiai ir „Žalgirio" arenoje, kada Kaune gastroliavo „Red Hot Chili Peppers". Ten mačiau tūkstantinėje spūstyje nuo kaitros alpstančius žmones, tad žadėtų pakilių emocijų koncerto metu neišgyvenau.

Vėliau pagalvojau, kad galbūt visai neblogai būtų, jei tie dešimtys tūkstančių susirenkančių rėksnių vakarais skaitytų Donelaitį, o prabudę gilintųsi į Derridos „Apie gramatologiją", tačiau netrukus šias šventvagiškas mintis pavijau šalin, nes tai neįmanoma. Pasikartosiu: tai neįmanoma, o ir nereikia; panašiai kaip su šakėmis stoti prieš tanką.

–  Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

– Su įsteigtos Kultūros tarybos geros valios dokumentais nesu susipažinęs, tad šiuo klausimu mažai ką galiu pasakyti. Tačiau ta proga, oponuodamas anksčiau LM anketoje pasisakiusiajam (Poetas T. Venclova: „Kultūra autentiškiausiai plėtojasi be dotacijų"), norėčiau visiems priminti seno sovietinio filmo „Saugokis automobilio" epizodą, kur saviveiklinio teatro režisierius, subūręs į kolektyvą milicininkus beišoferius, rimtu veidu susirinkusiems kliedėjo, jog aktorė Jermolova būtų žymiai geriau vaidinusi vakariniame spektaklyje, jei iki tol dieną būtų prastovėjusi prie staklių. Panašiai apie kultūrą mąstant, sveiku protu grįsti argumentai kam? kiek? ir kodėl? tampa neveiksnūs.

– Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

– Jei „Lituanica SAT-1“ pavadintume kūriniu (o toks jis ir yra), tai šio palydovo paleidimas į kosmosą, mano galva, yra būtent tas įvykis, kuris yra išskirtinis bei liksiantis mūsų šalies istorijoje.

– Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

– Specialių ritualų nepuoselėju. Rašau išimtinai pirmojoje dienos pusėje. Atsikėlęs išsiverdu kavos, surūkau cigaretę, o tada sėdu prie stalo, kad išguldyčiau, ką iš vakaro buvau sugalvojęs. Taip visa, nežiūrint pasitaikančių trukdžių, ir sukasi.

Literatūra ir menas
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min