Mes vėl grįžtame į įspūdingo grožio Topsulo salą, kur sutinkame pamėgtus pirmojo romano „Prieš audrą“ herojus, Lokvudų šeimynėlę: vaisiaus alkoholiniu sindromu sergantį Endį, jo seserį Megę, motiną Lorelę, dėdę Markusą ir Vestonus – Sarą ir Kitą. Visų mylimas Endis, jau 17-metis, tačiau toks pat išsiblaškęs ir nerūpestingas kaip anksčiau, kamuojamas paaugliškų geidulių savo draugei Kimei, ir svajojantis apie „rimtesnius“ santykius. Megė, metus praleidusi kalėjime, sužeista ir purvina siela grįžta į salą, kur vietos bendruomenė ją pasitinka nepasitikėjimo kupinais žvilgsniais ir spjūviais. Privalomas visuomenei naudingas darbas vietos bibliotekoje ir ligoninėje jai teikia atgaivą ir pasitenkinimą, tačiau greitai netenka ir šio dvasinio prieglobsčio, nes kiekvienas linkęs priminti jos nusikalstamą praeitį, o apie atleidimą belieka tik pasvajoti. Ir tik seansai psichoterapeuto Džeikso kabinete bei draugystė su naująja drauge Džena, padeda įveikti dažnai užplūstančią depresiją. Ugniagesys Markusas, patikimas šeimos ramstis ir globėjas, gyvena su rūpestingąja Lorele, kuri tik dabar iš kalėjimo grįžusią dukrą apgaubia begaline meile ir rūpesčiu, kurio jai taip trūko vaikystėje. Ir, žinoma, Kitas, subjaurotu veidu ir negyjančiais dvasiniais randais, piktas ant viso pasaulio, o labiausiai ant Megės ir mamos Saros, kuri vieną dieną išėjo į parduotuvę ir dingo, palikdama sūnų vienumoje kęsti skausmus ir nepriteklių. Tad dabar Kito neapykanta tampa dvigubai didesnė, nukreipta į nekenčiamus Lokvudus, kuriems, deja, jis pats priklauso...
Diane Chamberlain naudoja įprastą, būdingą kitai panašaus žanro rašytojai Jodi Picoult, metodą, kai tie patys įvykiai pateikiami skirtingų herojų akimis per jų poelgių ir veiksmų prizmę. Kaip ir romane „Prieš audrą“, taip ir šiame kūrinyje rašytoja apsiriboja keturiais pagrindiniais veikėjais: Endžiu, Kitu, Mege ir Sara, mažesnį dėmesį skirdama dėdei Markusui ir naujiems veikėjams – Megės ir Kito draugei Dženai, ir psichoterapeutui Džeiksui. Itin įtikinami ir įsimintini autorės kūrinių herojai, jų kalbėsena, elgesys, mintys ir svajonės. Ypač vaikų ir paauglių. Nieko keisto, nes Diane Chamberlain, prieš tapdama rašytoja, vertėsi privačia, daugiausia su paaugliais susijusia psichoterapeutės praktika, tad jų problemos jai itin artimos ir puikiai žinomos. Šiame romane, pasakodama apie Sarą, autorė naudoja kiek kitokią meninės išraiškos priemonę – memuarus. Tai tarsi asmeniniai herojės dienoraščiai, prasidedantys 1988 m. ir trunkantys gerą dvidešimtmetį, turintys tiek savų pliusų, tiek ir minusų. Tie, kurie senokai skaitė romaną „Prieš audrą“ ir jau pamiršo kai kurias šio kūrinio siužetines peripetijas, tikriausiai nudžiugs skaitydami Saros dienoraštį, nes jame beveik chronologine seka atpasakojamas romano „Prieš audrą“ turinys, papildytas asmeniniais herojės išgyvenimais. Tuos, kurie puikiai prisimena ankstesnio romano siužetą ar skaitys juos vieną po kito, toks kartojimas gali kiek ir erzinti, tačiau autorės sumanymas tokiu būdu priminti ankstesnio romano turinį yra pilnai suprantamas, nes šių kūrinių pasirodymą užsienyje skiria vieneri metai, ir tik Lietuvoje jie buvo išleisti tais pačiais, 2011-ais, metais. Didelis knygos pliusas – ją galima skaityti neskaičius pirmosios ir tik tikrieji knygų „krapštukai“, kuriems viską rūpi išnarstyti iki smulkmenų, turėtų pradėti nuo pirmojo romano. Visas kūrinio veiksmas vienaip ar kitaip sukasi apie Sarą, kurios netikėtas dingimas sukrečia vietos bendruomenę, o herojų poelgius ir veiksmus sąlygoja nenumatytos šio įvykio priežastys. Anot autorės, šiame kūrinyje ją labiau domino skirtumai tarp žmonių fizinio ir emocinio ryšio.
„Pradžioje atrodo, kad fizinis ryšys yra gerokai sudėtingesnis, labiau alinantis ir kur kas pavojingesnis, nes jis sukuria poreikį dalytis su mylimu žmogumi kiekviena mintimi ir jausmu, tačiau vėliau paaiškėja, kad vis tik emocinis ryšys yra žymiai žalingesnis, nes jis paverčia žmogų itin pažeidžiamu, nors iš pažiūros jis jaučiasi visiškai saugus.“ Knygą „Paliktos paslaptys“ rašytoja skyrė dingusiųjų artimiesiems, tad norėdama kuo įtikinamiau perteikti jų jausmus, susitiko su žmonėmis, patyrusiais šią netektį. Nors ši šeimyninė psichologinė drama tiek siužetine, tiek emocine išraiška nusileidžia pirmajam romanui „Prieš audrą“, nesunkiai ras savo skaitytoją, pasiilgusį nuoširdumo, nesuvaidintos meilės ir tikrų jausmų, nes tai romanas apie kaltę, atgailą ir atleidimą, kurio niekada nebus per daug...
