Romane savo istoriją pasakoja pati Livija. Dar vaikystėje ji išgirdo apie sąmokslą prieš valdovą ir kaip tylėjimo garantas buvo atiduota Tiberijui Neronui į žmonas. Savo vyrui dar visai jaunutė Livija pagimdė du sūnus. Vėliau Tiberijus ją atidavė Cezariui Augustui jos pačios sutikimu. Jie laimingoje santuokoje išgyveno daugiau kaip penkiasdešimt metų.
Ši ypatinga moteris svajojo apie meilę, laimę ir valdžią – ir visa tai įgijo savo protu ir grožiu. Ji buvo pasiaukojanti žmona ir motina. Visos šios savybės įsikūnijo vienoje moteryje – aistringoje, gudrioje, kartais negailestingoje ir valdingoje. Jos bijojo, ją gerbė, po mirties garbino kaip deivę, o Romos moterys prisiekdavo Livijos vardu.
Interviu Phyllis T. Smith pasakoja, kodėl nesutinka su nuomone, kad Livija buvo „šėtoniška moteris, nunuodijusi daugybę žmonių“, kaip ji keitė istoriją ir ko iš jos galėtų pasimokyti šiuolaikinės moterys.
– Gal galėtumėt trumpai papasakoti apie save?
– Esu gimusi Brukline, bet jau seniai savo širdį atidaviau Senovės Romai – dar studijuodama koledže tiesiog įsimylėjau romėnų literatūrą ir meną. Parašyti istorinį romaną norėjau seniai, gerokai seniau, nei ėmiausi šios užduoties. Lankydama kūrybinio rašymo kursus ir literatūrinės analizės seminarus dirbau taikomosios programinės įrangos instruktore. Galiausiai parašiau romaną „Aš esu Livija“, kuris pateko į Amazon pirmosios knygos konkurso (Amazon Breakthrough Novel Award) finalą.
– Kas Jus įkvėpė parašyti knygą?
– Aistringai domiuosi viskuo, kas susiję su senovės Roma, taigi, suprantama, man labai patiko „Aš, Klaudijus“ – tiek knyga, tiek mini serialas, sukurtas aštuntajame dešimtmetyje. Filme ir knygoje kuriamas šiurpą keliantis Livijos portretas, čia ji – šėtoniška moteris, nunuodijusi daugybę žmonių. Būtent toks buvo senovės istorikų požiūris į Liviją, bet šiais laikais dauguma specialistų neabejoja, kad jos vardas buvo neteisingai apjuodintas. Iš tikrųjų ji buvo galingiausia moteris senovės Romos istorijoje ir gali būti, kad buvo tyčia apšmeižta, nes drįso laužyti tradicijas ir nepaklusti visuomenės normoms. Prisipažinsiu, mane kamavo smalsumas, kokia iš tikrųjų buvo ši moteris. Rinkdama medžiagą apie Livijos gyvenimą ir pasakodama apie ją pirmuoju asmeniu, ėmiau vis geriau ją suprasti ir užsidegiau noru atkurti istorinę tiesą.
Aistringai domiuosi viskuo, kas susiję su senovės Roma
– Kaip manote, ko Jūsų knyga gali išmokyti skaitytoją?
– Rašydama knygą stengiausi, kad ji būtų kuo tikroviškesnė ir maksimaliai atitiktų istorinius faktus. Livija kovojo nepaisydama nelygių galimybių – ji pranoko savo epochą. Man atrodo, jos istorija gali mus daug ko išmokyti, pavyzdžiui, tvirtybės sunkumų akivaizdoje, ištikimybės mylimiems žmonėms.
– Kokia Livija Druzila turėtų išlikti skaitytojų atminty?
– Man ji – labai drąsi moteris. Patirti pavojai ir netektys užgrūdino ją ankstyvoje jaunystėje. Aš nesakau, kad ji buvo tobula herojė, neturinti ydų. Istorijos centre – skandalas, galintis šokiruoti ir šių laikų žmones, – skyrybos, lydimos naujų jungtuvių. Taip, tokį elgesį lengva pasmerkti, ypač tais laikais. Bet istorijos apie tai, kad ji buvo žudikė, skamba tiesiog juokingai – ypač kai įsigilini į tų menamų nusikaltimų detales. Iš tikrųjų ji buvo labai gerbiama už labdaringą veiklą ir gailestingumą. Tais laikais, kai moterys buvo laikomos paprasčiausia nuosavybe, Livija keitė istoriją...
– Ar renkant medžiagą knygai teko susidurti su kokiu nors faktu, kuris Jus nustebino ar net privertė pakeisti siužetą?
– Nustebau sužinojusi apie jausmingąją Cezario Augusto pusę. Pasirodo, jis labai nemėgo žiaurumo – sutikite, vargu, ar pagalvotumėte apie tokį keistą Romos imperijos valdovo bruožą. Augustas tikrai būdavo negailestingas, bet viename romėnų šaltinyje rašoma, kad jis „buvęs atlaidus teisėjas ir netgi stengėsi išteisinti žmogų, kaltintą tėvažudyste, nes bausmė jam atrodžiusi pernelyg žiauri“. Knygoje yra scena, kur jis įsiunta, išgirdęs, kaip jo rėmėjas Vedijus Polijas liepia sušerti vergą tvenkinyje auginamoms nėgėms, – ši istorija užfiksuota istoriniuose šaltiniuose.
– Kokią sceną Jums buvo sunkiausia rašyti?
– Knygoje yra scena, kur Livija su kūdikiu patenka į gaisrą miške. Ji paremta tikrais faktais – tuo metu Livija buvo dar paauglė ir, spėju, tas įvykis ją smarkiai paveikė. Ji turėjo patirti tikrą siaubą. Ištvėrusi tai, Livija jau žinojo, kad gali ištverti blogiausia. Vien nuo minties apie tokią patirtį man plaukai šiaušėsi, tad nerimavau, ar pajėgsiu įtikinamai papasakoti apie šį įvykį. Todėl ėmiausi tyrimų ir perskaičiau daugybės žmonių, patekusių į miško gaisrą, pasakojimus apie tai, kaip jiems pavyko išsigelbėti.
– Apie ką Jums labiausiai patiko rašyti? Kokia scena mėgstamiausia?
– Pietų pokylio, kai Livija pirmą kartą po pilietinio karo išvysta Cezarį Augustą. Ji turi aibę priežasčių jo bijoti ir nekęsti. Augustas buvo mirtinas jos tėvo priešas, o dabar valdo pusę Romos imperijos. Jie abu turi sutuoktinius, be to, ji laukiasi. Ir vis dėlto Livija negali atplėšti nuo jo akių. Man teko kurti du tuo pat metu vykstančius pokalbius: viešąjį – rimtą, įprastą pokyliuose – ir tikrąjį, slypintį po mandagiais žodžiais, atskleidžiantį, kokie prieštaringi jausmai drasko Liviją.
– Kada supratote, kad norite tapti rašytoja?
– Kai man buvo aštuoneri. Mokytojai labai patiko mano parašytas eilėraštis ir ji pasakė, kad užaugusi turėčiau rašyti knygas, – kažkodėl ėmiau ir patikėjau.
– Apie kokį istorinį laikotarpį labiausiai mėgstate skaityti knygas?
– Labiausiai mane domina antikinė Graikija ir Roma, bet kai kurių, man itin patikusių romanų, veiksmas vyksta visiškai kitais laikais. Pavyzdžiui, dabar labiausiai laukiu Hilary Mantel trilogijos apie Thomasą Cromwellį paskutinio tomo. Mėgstu knygas, kuriose pasakojama apie viduramžių Europą arba XIX–XX a. pradžios Ameriką. Taigi mielai keliauju po įvairias epochas.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Laisvalaikiu daug skaitau – ir grožinę, ir negrožinę literatūrą, ypač istorines, psichologines ir politines knygas. Taip pat su malonumu žiūriu istorinius serialus, kurie tik rodomi per televiziją. Šiuo metu mano favoritas – „Dauntono abatija“. Be to, mėgstu keliauti.
– Kokiais rašytojais žavitės? Kas Jus įkvepia?
– Yra tiek puikių istorinių romanų autorių, kurių kūryba žaviuosi ir stengiuosi iš jų mokytis! Šią akimirką man į galvą atėjo dvi pavardės: Edith Pargeter, rašiusi knygas ir Ellis Peters slapyvardžiu, bei Mary Renault.
– Kaip vadinosi pirmas Jūsų perskaitytas istorinis romanas? Ir ką skaitote dabar?
– Tai buvo Marko Twaino „Princas ir elgeta“! Pamenu, skaičiau knygą per pamoką, paslėpusi ją po matematikos vadovėliu, užuot sprendusi aritmetikos uždavinius. Šiuo metu skaitau Mauriceʼo Druono romaną „Pasmaugta karalienė“ – jis parašytas dar 1955-aisiais kaip viena iš ciklo „Prakeiktieji karaliai“ dalių, bet elektroniniu formatu pasirodė tik dabar.
– Jeigu Jūsų romanui būtų sukurtas garso takelis, kokios dainos į jį įeitų?
– Meilės scenoms norėčiau panaudoti Robertos Flack dainą „The First Time Ever I Saw Your Face“. Neįsivaizduoju romantiškesnės ir jausmingesnės meilės dainos už šią. Ji tobulai perteiktų jausmus, apėmusius Liviją ir Augustą, kai juodu pirmą kartą pažvelgė vienas kitam į akis. Karo scenoms mielai pasiskolinčiau muziką iš „Gladiatoriaus“. Taip pat reikėtų dainos apie moters, įveikusios visus sunkumus, triumfą. Manau, tam tiktų Katy Perry „Roar“ – atsimenat, dainoje yra eilutė apie šokį ugnyje – ji labai tinka Livijai...
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
