Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Janina Lapinskaitė ragina mylėti lietuvišką kiną

Režisierė Janina Lapinskaitė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Režisierė Janina Lapinskaitė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

2010-ųjų spalio pabaigoje Lietuvoje baigta filmuoti rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romano „Miegančių drugelių tvirtovė“ ekranizacija. Pagrindinį Monikos vaidmenį šiame filme atliks režisierė ir aktorė Janina Lapinskaitė. Savo personažą pamilusi J.Lapinskaitė filme atskleis dramatišką Monikos likimą ir parodys jos laimės trapumą.

Filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ Monika patirs vyro neištikimybę ir sunkų išbandymą, kai į savus namus priglaus tris prostitucija besivertusias merginas. 

– Kam kilo idėja sukurti filmą pagal J.Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“: jums, jūsų vyrui Algimantui ar jums abiem?

– Mes jau 33 metus pragyvenome kartu ir tai lemia, kad ir košę gardiname taip pat, todėl neišvengiamai mūsų darbo procesai susipynė. Ši idėja negalėjo būti visiškai jo arba mano, tai bendra idėja.

– Ar jums patrauklus Monikos vaidmuo? Galbūt turite kokių nors panašumų su savo personažu?

– Taip, nes jeigu tai būtų man visiškai svetimas vaidmuo, nebūčiau ėmusis. Su tuo vaidmeniu pradėjau gyventi anksčiau nei jį kurti – pirmiausiai perskaičiau romaną, paskui vyko scenarijaus rašymas... Šiame, kaip ir daugumoje Algimanto filmų, aš dirbau antrąja režisiere, o vaidinti Moniką man pasiūlė kiti ir taip netikėtai gavau šį vaidmenį. Aš pirmiausiai esu šio vaidmens advokatė:  myliu savo Moniką, man viskas priimtina, ką ji daro, ir man atrodo, kad daugeliu atveju taip pat elgčiausi ir aš.

– Ar pati esate J.Ivanauskaitės kūrybos gerbėja?

– Jurga, būdama dailininkė, labai gražiai ir įdomiai rašė romanus. Jie yra tarsi maži filmai, skatinantys ekranizuoti. Negalėčiau pasakyti, kad esu pati didžiausia J.Ivanauskaitės literatūros gerbėja, tačiau su malonumu skaitau jos romanus, kurie mano fantazijose virsta filmais.

– Kokį įspūdį jums paliko J.Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“? Kai kurie skaitytojai šią knygą apibūdina kaip sukrečiančią, atskleidžiančią žiaurią realybę.

– Prostitucijos tema yra nenauja: buvo periodas, kai ta tema buvo kuriama daug filmų. Skaitydama knygą stebėjausi, kaip Jurga apie tai taip realiai ir detaliai pasakoja, tarsi istoriją iš realaus pasaulio, tarsi iš dokumentikos pasaulio... Romane buvo ir kita –  apokalipsės – linija, nes Monika vis laukė pasaulio pabaigos, o filme ši linija yra daug platesnė. Negalima visko atvaizduoti taip, kaip parašyta knygoje, reikia išvengti štampų. Romane viskas galima, o kine reikia įsijausti.

Kristinos Sereikaitės nuotr. /Filmavimo darbai juda prie pabaigos
Kristinos Sereikaitės nuotr. /Filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ scena 

– Kokią žinią A.Puipa šiuo filmu siunčia žiūrovams?

– Šiuo atveju turbūt tiksliausiai pasakytų pats režisierius. Aktorius pirmiausiai kuria savo vaidmenį, o tas vaidmuo – tik dalis viso režisieriaus sumanymo. Mano kuriama Monika leidžia suvokti, kad laimė nėra paprastas dalykas, o skyrybos su mylimu žmogumi – sudėtingas procesas. Yra viena, kai žmonės skiriasi būdami 25, 35 metų, ir visai kas kita, kai gyvenimai skirtingais keliais pasuka būnant 50-ies. Merginos, atsiradusios Monikos namuose, yra atspindys to, ką Monika patiria po skyrybų.

– O ką transliuoja jūsų pačios kuriami filmai apie dažniausiai dramatiško likimo žmones?

– Mano filmuose daugiausia vaidybinės dokumentikos, kuri transliuoja tai, kad dažniausiai fiziškai silpnas ar fizinę negalią turintis žmogus dvasiškai būna daug stipresnis už sveikąjį. Visko turintis žmogus kartais gali tapti visiškai bejėgis susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Yra toks posakis: „Klusnius likimas veda, o neklusnius priverčia.“ Gyvenime aš šiek tiek tikiu likimu ir manau, kad su juo nedera labai stipriai ginčytis.

– Kokių savybių reikia turėti režisieriui, norinčiam prikalbinti vieną ar kitą personažą leisti apie jį sukurti filmą?

– Mano herojai yra ne tie, kurie nori ateiti į kiną. Jie nesiprašo, kad aš juos filmuočiau. Visų pirmą su jais reikia rasti žmogišką kontaktą, jie turi patikėti manimi, kad nesiruošiu iš jų pasityčioti ar pasijuokti, kad jie man reikalingi, kad pasakyčiau ką nors labai gražaus šiam pasauliui – savo filmais būtent tai aš stengiuosi pasakyti. Tas bendravimas ir išugdė mano aktorinį talentą ir dabar man leidžia kurti vaidmenį.

 

Man atrodo, kad aš vis noriu pasirinkti tokius herojus, kurie dar tiki stebuklu. Jie dar turi fantazijos, vilties, nėra tokie pragmatiški.

 

 

– Ar Jūsų filmų personažai visada lieka patenkinti galutinių rezultatu, o gal esate sulaukusi ir neigiamos reakcijos?

– Mano personažai matydami įrašą pirmą kartą dažniausiai sako, kad nieko nematė ir nieko nesuprato – dėl to kaltas jaudulys. Konfliktų niekados nebuvo. Galbūt taip būna dėl to, kad dirbdama su herojais ir kurdama filmus dažniausiai pasiekiu stadiją „žaidžiame kiną“. Tuomet  personažai nebūna herojai, jie tampa kūrybine grupe.

– Anksčiau planavote sukurti filmą apie bandžiusius iš gyvenimo savo noru pasitraukti žmones. Ar šių planų dar neatsisakėte?

– Šitie planai vis dar yra. Nemanau, kad reikia kurti tik apie depresyvią šio reikalo pusę, manau, šioje situacijoje reikia paieškoti įvairių pusių. Nesu tam dar pati pakankamai pasiruošusi, nesijaučiu tvirtai. Iš kitos pusės, aplinkui daug negatyvių dalykų, tad šitą filmą kuriam laikui reikia atidėti. Aš visados sakau, kad kuriu ne apie audrą, o apie tylą, kuri būna po audros. Todėl norėčiau apie tai, kas žmones slegia, kas nugramzdina į tokią baisią būseną, kalbėti po poros metų, kai galbūt pradėsime šiek tiek lengviau kvėpuoti. 

– Dažniausiai kuriate apie kaimo žmones, mažų miestelių gyventojus. Kodėl būtent apie juos?

– Kai kūriau filmą „Kelionių magija“ apie lėlių vežimo teatrą, su spektakliais atvykdavome į miestus. Vietos vaikai po spektaklio ateidavo ir liesdavo lėles, tampydavo jas už kojų, rankų, o štai kaimo gilumose gyvenantys vaikai po spektaklių į tas lėles žiūrėdavo kaip į kažkokį stebuklą, jie bijodavo prisiliesti. Todėl man atrodo, kad aš vis noriu pasirinkti tokius herojus, kurie dar tiki stebuklu. Jie dar turi fantazijos, vilties, nėra tokie pragmatiški.

– Kaip dabartinė provincija atrodo pro jūsų filmavimo kameros objektyvą?

– Kadaise dirbau vienoje televizijos laidoje pavadinimu „Provincija“. Žodis „provincija“ – labai diskutuotinas. Man rodos, kad Lietuvos provincija tikrąja to žodžio prasme persikėlė į prestižinius rajonus. Netgi Vilniaus prestižiniuose rajonuose aš jaučiu didesnę provinciją negu nuvažiavusi į kokius nors Švenčionėlius, apie kuriuos kūriau filmą „Traukinys stovi penkias minutes“. Taip kad provincija – migruojantis žodis...

 

Kristinos Sereikaitės nuotr. /Režisierė Janina Lapinskaitė
Kristinos Sereikaitės nuotr. /Režisierė Janina Lapinskaitė

 

– O kokia yra lietuviško kino padėtis? Ar jis atsidūręs kūrybinėje provincijoje?

– Kada moteris nustoja mylėti save, ji tampa negraži. Jei mes nustosime mylėti tai, kas yra Lietuvoje, tarp jų ir lietuvišką kiną, priartėsime prie to, kad Lietuvos paprasčiausiai ir nebeliks...

– Ar pastaruoju metu pastebėjote kokių nors išties dėmesio vertų šalies kino meistrų darbų?

– Kai atvažiuoju į kokį nors užsienio didmiestį ir paklausiu, kiek čia yra gyventojų, ir išgirstu, kad jame gyvena 4 kartus daugiau nei mano Lietuvoje, tada suprantu, kad Lietuvoje kurtų filmų atranka yra labai nedidelė. Aš su malonumu žiūrėjau naujausią Šarūno Barto filmą „Eurazijos aborigenas“. Jeigu Lietuvoje yra kuriama, tai būtina sukurti stebuklą, negalima suklysti, nes už tai muša juodai. Mano amžius sako vieną dalyką: nesidžiauk iš anksto, nes visada iš už kampo žiūri velnias ir viskas gali pasisukti kitaip. Taip ir apie filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“ bijau sakyti, geras jis bus ar blogas, nes už kampo vis tas velnias...

 

Man rodos, kad Lietuvos provincija tikrąja to žodžio prasme persikėlė į prestižinius rajonus.

 

 

– Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir televizijos katedros vedėja. Galbūt pastebėjote, ar artimiausiu metu šalis nepristigs kino kūrėjų?

– Kad ir kaip jaunimas keiktų lietuvišką kiną, susidomėjimas juo yra labai platus. Daug dėmesio susilaukia „Skalvijos“ kino akademija, kurioje mokosi daug mokyklinio amžiaus jaunuolių, o norintys įstoti į aktorinį dalyvauja didžiausiame konkurse. Nors ir sakome, kad Lietuvoje nėra kino, matome, kad žmonės čia nori dirbti ir eina studijuoti už didelius pinigus, o tai mane labai skaudina.

– Daugeliui buvo didelė staigmena, kai du savaitgalius iš eilės jus išvydome televizijoje, projekto „Šok su manimi“ vertinimo komisijoje...

– Šiuo atveju mane šiek tiek paveikė katedros vedėjos pareigybė. Kadaise mūsų studentams, būsimiems režisieriams, šis projektas pasiūlė bendradarbiauti. Mes turime užmezgę kontaktus su LTV, tačiau su  LNK ar TV3 panašių ryšių neturėjome, todėl  pamaniau, kad man reikia pabūti šiame projekte ir nuspręsti, ar mano studentai čia galėtų atlikti praktiką. Šį kartą pati buvau bandomasis triušis...

– Ar ėjote į tą laidą su malonumu? Ar esate šokio mėgėja?

– Aš jaunystėje tiek šokau... Šokis mane lygiai teik pat svaigindavo kaip šampano taurė, šokių vakarėliuose man nereikėdavo tonizuojamųjų gėrimų. Bet gyvenimas eina į priekį – ištekėjau už vyro, kuris nemėgsta šokti.  Taigi teko prie jo prisitaikyti... (Juokiasi.)

– Prieš keletą metų sakėte, kad per televizorių žiūrite tik „Discovery“, „History“ ir „Animal Planet“. O dabar?

– O dabar nieko nežiūriu, nes atsitiko labai pragmatiškas dalykas – sugedo televizoriaus pultelis ir aš galiu žiūrėti tik vieną televizijos kanalą. (Juokiasi.) O iš tikrųjų televizijoje aš daug ko pasigendu – turbūt su laiku atėjusi branda reikalauja kitaip pateikiamų minčių. Kiekvienas turi teisę išjungti televizorių. Ir aš tą darau: išjungiu vieną ir įjungiu kitą kanalą, kuris man artimesnis. 

– Anksčiau esate sakiusi, kad televizijoje „kažkas nebelabai gerai“.  Kokia padėtis, jūsų manymu, yra šiuo metu?

– Aš nesu tokia žinovė, kad galėčiau apžvelgti visas laidas, tačiau pastebėjau viena: nebegaliu atskirti, kuri televizija yra kuri. Atrodo, kad nieko kito pasaulyje nevyksta, kad visi pamato tą patį įvykį ir jį vienodai atskleidžia. Aš nebematau žurnalistų įvairovės. Lietuvoje trūksta tokių laidų, kurias norėčiau žiūrėti vien dėl to, kad ji yra sukurta vieno ar kito žmogaus, kad joje pateikiamas kitoks požiūris. Anksčiau situacija buvo kitokia...

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min