Ar tikrai Stevenas Seagalas užkūrė tikrą bliuzo pirtį?
Gaila, bet jokių fanfarų ar užkurtų bliuzo pirčių, apie kurias rėkė žiniasklaida, tiesiog nebuvo. Garsusis Holivudo aktorius gerokai vėlavo, o gitaras keitė po kiekvienos dainos (yra žinoma, kad garsusis veiksmo filmų aktorius turi vieną iš įspūdingiausių bliuzo gitarų kolekciją pasaulyje), tačiau nekėlė susirinkusiai auditorijai jokių didžiulių emocijų. Kodėl? Gal susirinkusieji tikėjosi per daug, o gal pats atlikėjas nesivargino paruošti įspūdingos programos? Galbūt.
Ruošiama programa festivaliui turi būti užvedanti, o ne tokia, kurios mielai klausytumeis prieš miegą
Negalima teigti, kad jis blogas muzikantas, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad ruošiama programa festivaliui turi būti užvedanti, o ne tokia, kurios mielai klausytumeis prieš miegą. Ypač, kai tau yra suteikiamas geriausias pasirodymo laikas ir esi laikomas renginio vinimi.
Kalbant toliau apie muziką, atlikėjai pasirinkti beveik be priekaištų, tačiau dar vienas BET. Kodėl dauguma pasirodymų truko tik 30 minučių? Atvykus pasiklausyti savo mėgstamų grupių gana liūdna išgirsti tik keturias ar penkias jų dainas.
Šiais metais susirinkusiuosius džiugino bliuzo karalienė Arina su „Veto Bank“, „Garbanotas Bosistas“, „Kontrabanda“, „The Road Band“, „Pilnatys“, „Mood Sellers“, „Neteisėtai Padaryti“, „Baltasis Kiras“, „Jutas &Bukartas Acoustic Duo”, „Giedrė &Blues Band“, „Blues Makers“, The Cathouse Radio“, „Niki Buzz + Dr. Blues & Soul Revision”, „Latvian Blues Band“ ir nuostabioji Angela Brown.
Tikras atradimas – „Neteisėtai Padaryti“, kurie festivalyje šventė savo pirmąjį gimtadienį. Grupė nestokojo charizmos, vaidybos ir, žinoma, gero muzikos atlikimo, kurių dažnai pritrūksta jaunoms grupėms.
Festivalio problema – viena scena
Per 22 metus festivalių kultūra žymiai patobulėjo ir viena scena, kuria seniau visi taip mėgavosi – atgyvena
Nors tai yra viena iš festivalio tradicijų, tačiau per 22 metus festivalių kultūra žymiai patobulėjo ir viena scena, kuria seniau visi taip mėgavosi – atgyvena.
Festivalyje norėtųsi bent dar vienos scenos ir ilgesnių grupių pasirodymų, nes vis dėlto tai – muzikos festivalis, ir žmonės tikisi išgirsti kuo daugiau mėgstamos muzikos, o ne prabėgomis daugybės grupių. Laikas atsižvelgti į kiekybės ir kokybės santykį.
Ilgametės tradicijos
Ilgamečiai „Bliuzo festivalio“ lankytojai negalėtų įsivaizduoti šių dviejų festivalio dienų be nuolat skambančio himno „The Road Band“ – „Bliuzo naktys“ ir pirmąją festivalio naktį Lūksto ežere uždegamo užrašo „Bliuzo naktys“.
Kaip senovės Romos žmonės reikalavo – „Duonos ir žaidimų!“, taip dabar norime tobulėjančio festivalio
Legendinį „Woodstocką“ primenantis festivalis taip pat neįsivaizduojamas be „bliuziasrūbės“ – žuvienės, kuri verdama antrąją festivalio dieną ir dalinama bliuzo ritmais judantiems žmonėms.
Dar viena pramoga, kuri tapo tradicija – šunų lenktynės, kurios kasmet susilaukia vis daugiau susidomėjimo. Dar turėjai jėgų po pirmos festivalio dienos? Prašom mokytis bliuzo šokio paslapčių su „Blues dance“ dieną, o vakare išmoktus žingsnelius pritaikyti gyvai grojant garsiems bliuzo atlikėjams.
Išvada – į ilgametes tradicijas turintį festivalį verta sugrįžti kasmet, tačiau laikas augti ir tobulėti. Kaip senovės Romos žmonės reikalavo – „Duonos ir žaidimų!“, taip dabar norime tobulėjančio festivalio, į kurį sugrįžtume dar po dešimties ar penkiolikos metų.
