Žinia, jog didžiausio dėmesio spektaklyje visuomet susilaukia netikėta Lenskio interpretacija, kurią nepriekaištingai atliko Edgaras Montvidas. Gera žinia, – vienas mylimiausių Lietuvos solistų grįžta į Vilnių ir Kongresų rūmus būtent šiam vaidmeniui atlikti! Trumpokomis kelnėmis, Šuriko švarku ir akiniais pasipuošęs keistuolis netrukus vėl džiugins publiką. Abejingų nepaliks ir garsioji Lenskio ariją, atliekama užsienyje puikia karjera galinčio pasigirti E.Montvido.
Tad kas šį kartą bus jo porininkas ir tuo pačiu didžiausias priešas – Oneginas? Jei stovite – prisėskite, nes jis – Andrėjus Bondarenko.
Iš Ukrainos kilęs baritonas šiandien yra viena ryškiausių jaunųjų operos teatro žvaigždžių. Priklausantis prestižinei Askonas Holt agentūrai, šis solistas savo sąraše turi pasižymėjęs ne tik visas pagrindines baritono partijas, bet ir solidų „apdainuotų“ vietų žemėlapį: Zalcburgo festivalis (Austrija), Carnegie koncertų salė (JAV), Wigmore’o koncertų salė (D. Britanija), Glyndebourne‘o festivalis (D. Britanija), Kolono teatras (Argentina), Kelno opera (Vokietija), Sidnėjaus operos teatras (Australija), Permės valstybinė opera ir Marijos operos teatras (Rusija). Na, o jo bendradarbiavimų sąrašą pradeda Valerijus Gergijevas...
Tarp šių dviejų nepakartojamų vyrų galėsime išvysti naująją Olgą – Jurgitą Adamonytę. Vos prieš porą mėnesių sužibėjusi ir publikos simpatijas susižėrusi „Pelėjo ir Melisandos“ premjerose, solistė dar kartą grįš į Lietuvą ir joje pirmą kartą atliks naująją partiją. Na, o apie jos talentus, grožį ir muzikinį subtilumą pasakoti tikrai nebereikia.
Retas kuris tikriausiai dar nėra girdėjęs apie „bohemiečių“ interpretuotą Aleksandro Puškino eilių ir Piotro Čaikovskio muzikos šedevrą. Čia veiksmas iš XIX a. pradžios persikelia į praėjusio amžiaus pabaigą – 1970-ųjų metų sovietinių laikų Rusijos provinciją ir 1980-ųjų metų Niujorko modernų pasaulį.
„Tai – nepaprasto lyriškumo, intymumo ir emocinės gelmės literatūros šedevras. Kai kūrinį pažįsti labai gerai, atsiranda kūrybinė laisvė ir nebijai priimti drąsių sprendimų. Šiam pastatymui man svarbu buvo rasti laikotarpį, kad „Oneginas“ galėtų skambėti aktualiai ir moderniai“, – dar prieš premjerą yra pasakojusi Dalia Ibelhauptaitė. Ir sprendimas pasiteisino. Dar ilgai po aplodismentų netilo kalbos ir diskusijos apie tai, kokį įtikinamą „komunalkės“ pasaulį sukūrė scenografas Dick Bird bei kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, kaip įspūdingai atrodė ne tik choras, bet ir orkestras! Liaupsių negailėjo ir jomis dažnai šykštūs kritikai, ypatingą dėmesį skyrę trečiajam operos veiksmui:
„Šuolis iš nykios „komunalkės“ buities į šaltą ir sterilią Niujorko eleganciją trečiame veiksme atėmė žadą net didžiausiems skeptikams. P. Čaikovskio polonezas nuskambėjo tarsi sukurtas šį veiksmą pradėjusiam mados šou!
Kongresų rūmų salė pavirto Niujorko šiuolaikinio meno muziejumi, o jos žiūrovai – mados šou dalyviais. Mat šiame spektaklyje Tatjana išteka ne už Rusijos turtuolio, o už Niujorko milijonieriaus ir menų mecenato.“
Tad nesakykite, jog nelaukiate „Onegino“!
VCO inf.
