Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Interviu su „Wild Beasts“: „Coldplay“ naujausias albumas – katastrofa

Britų indie roko grupė „Wild Beasts“
Grupės arch. nuotr. / Britų indie roko grupė „Wild Beasts“
Šaltinis: manoMUZIKA.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai šiais laikais kalba pasisuka apie britiškos roko muzikos autentiką ir išskirtinumą, vardinant pastarojo penkmečio Didžiosios Britanijos roko scenos atributus, Kendalio ketveriukė „Wild Beasts“ tiesiog negali būti nepaminėta.

Treji metai – trys studijiniai albumai, kritikų liaupsės, su niekuo nesumaišomas išskirtinis muzikinis skambesys, vieta „Mercury“ nominantų sąraše, nebylus ir švelniai pamišęs požiūris į muzikos rinką… Tai tik keletas apibūdinimų, kuriais galima pradėti pasakojimą apie kolektyvą, kuris šiemet išleido nuostabų albumą „Smother“.

Laukinių pabaisų muzika netelpa į tiesiog indie roko apibrėžimo rėmus. Tai vientisas subtilios muzikos derinys, kuriame galima atrasti ne tik indie ar art roko, bet ir dream pop garsų. Jungtinės Karalystės alternatyvios muzikos vėliavą nešančios pabaisos tapo neatsiejama britų muzikos scenos dalimi, be kurios XXI amžius tiesiog negali (ir, neabejotinai, negalės) būti įsivaizduojamas.

Neneigsiu – esu muzikinis britofilas. Šalies, kuri pasauliu padovanojo „The Beatles“, „Pink Floyd“, „Oasis“, „Blur“ ir dar visą tuziną nuostabių atlikėjų, muzikos sceną seku jau labai seniai. Todėl vien tik suvokęs, kad turėsiu išskirtinę progą pakalbinti „Wild Beasts“ lyderį Haydeną Thorpe, sekundę pagalvoju, ar aš nesapnuoju… Mano gyvenime „Wild Beasts“ – tai šiandieninės britų roko kultūros vėliavnešiai.

Beveik valandą laiko šnekėjomės apie viską: apie šiemetinę „Mercury“ apdovanojimų neviltį, apie kūrybinį „Wild Beasts“ potencialą, apie grupės tikslus, koncertinį turą ir… naujausią „Coldplay“ albumą „Mylo Xyloto“.

– Sveikas, Haydenai. Kaip laikaisi?

– Laikausi neblogai. Fiziškai esame išsekę, dvasiškai – laimingi. Todėl jausmas dviprasmis.
Džiaugiuosi, kad mūsų šiemetinį albumą klausytojai sutiko labai pozityviai. Būtent todėl vis dar aktyviai koncertuojame. Na, o koncertinio turo metu visąlaik jauties it būtum kažkur anapus kasdienybės ir realybės. Toks tas mūsų gyvenimas dabar.

– Girdėjau, kad užbaigę turą ilsėsitės. Ar tai tiesa?

– Tikrai taip. Pakankamai greit įrašėme tris studijinius albumus. Todėl iškart pulti į studiją ir įrašinėti kažką naujo būtų mažų mažiausiai baisu. Mūsų gerbėjų lūkesčiai auga, tad nenorime susimauti. Anksčiau įrašinėdavome todėl, kad reikėdavo. Dabar kuriame muziką dėl to, kad norime tai daryti.

– O kodėl iš albumo „Smother” dainų sąrašo „išmetėte” tokius gerus kūrinius kaip „Smother” arba „Thankless Thing”?

– „Smother” – tai įrašas apie grupę „Wild Beasts”. Čia sudėtos mūsų emocijos ir potyriai: ir liūdesys, ir įtampa, ir draugystė, ir išsiskyrimas. O kai kurie kūriniai tiesiog tampa kitų dainų sukūrimo varikliais. Rašai vieną dainą ir galvoji apie kitą, kuri galbūt turėtų tapti naujo kūrinio sukūrimo idėja. Kūryba – nuolatinis procesas. Būtent taip atsitiko ir su „Smother”, ir su „Thankless Gig”.

– Bet tai velniškai puikios dainos!

– Ačiū. Mes tikrai didžiuojamės savo „b pusėmis” (aut. past.  dainomis, nepatekusiomis į albumą). Mano mėgstama grupė „The Smiths” išleido atskirą „b-saidų“ albumą, kuriame esantys kūriniai yra netgi geresni už singlus.

– Gimei ir augai Kendalyje – mieste, kuris neturėjo rimtos muzikinės scenos (kaip Liverpulis, Mančesteris ar Londonas). Kaip tokioje muzikai nederlingoje vietoje gimė „Wild Beast”?

– Mes visuomet mylėjome muziką. Išsikėlėme sau tikslą kurti tokią muziką, kuri kalbės apie mūsų gyvenimus, mūsų kraštą, mūsų egzistenciją. Taigi, susitikome ir neilgai trukus muzika tapo mūsų darbu ir gyvenimu. Mūsų siekis buvo daryti tai, ką norime daryti, ir daryti tai, kaip įmanoma geriau.

– Šio turo metu buvote ir Australijoje, ir Amerikoje, ir praktiškai visoje Europoje. Dabar esate Jungtinėje Karalystėje. Gal galėtum išskirti geriausius turo koncertus?

– Turas buvo tikrai puikus. (Galvoja). „Pitchfork” festivalis Paryžiuje buvo nuostabus. Visų pirma, tai – naujas įvykis. Amerikiečių indie muzikos portalo festivalis Paryžiuje. Minia buvo fantastiška, atlikėjų sąrašas – puikus. Regis, nieko netrūko. Taip pat įstrigo pasirodymas „Glastonbury” festivalyje, kur „Park” (alternatyvios muzikos) scenoje buvome pagrindinė grupė. Tai buvo jaudinanti akimirka, kadangi nešėme atsakomybę – turėjome tarsi užbaigti visą vakarą.

– Ar įmanoma palyginti pasirodymus čia – Senajame žemyne ir pasirodymus anapus Atlanto?

– Sakyčiau, kad reiktų atskirti Europą nuo Didžiosios Britanijos. Taigi, likusioje Europos dalyje ir JAV mes atsipalaiduojame, koncertuojame vedini savotiškos misijos įrodyti, kad esame geri, kad nesame tiesiog indie grupė, kuri  nusprendė pervažiuoti pasaulį. Mes norime įrodyti savo vertę. Tuo tarpu namuose yra kitaip. Žmonės žino mūsų muziką, ją pažįsta, todėl ant scenos lipame su tikslu įrodyti, kad vis dar esame geri. Tai – kiek sunkiau, todėl priverčia mus jaudintis.

Trys albumai per trejus metus

– Per trejus metus išleidote tris albumus. Visi albumai susilaukė kritikų pripažinimo, žmonių  meilės ir šlovės. Iš kur toks produktyvumas?

– Industrija pati sukūrė nerašytą „ciklo“ taisyklę, esą albumas turėtų pasirodyti kas dvejus ar trejus metus. Rinka diktuoja savo nurodymus, mat tokio pobūdžio pauzės yra pamatuotos: reikia surinkti žmones, priversti juos groti kartu ir t.t.

Tačiau jei tu groji širdimi ir kuri (tikrąja to žodžio prasme) muziką – tau paprasčiausiai nereikia laiko rėmų. Tai svarbu. Tai įkvėpia. Tai skatina neužmigti ir kurti. Aš vadovaujuosi pastaruoju požiūriu, todėl man paprasta ir lengva dirbti. Manau, kad didžioji muzikantų dalis tiesiog praleidžia per daug laiko galvodami, ką jie turėtų pasakyti. Manau didžiausia kūrėjų klaida yra pastangos nenatūraliai kalbėti apie didelius dalykus. Kam to reikia? Juk jei apie mažus dalykus kalbėsi nuoširdžiai ir tikrai, jie jau savaime taps dideli.

– Tad štai kodėl jums dabar reikia kūrybinės pertraukos.

– Ne visai. Šįkart pertrauką mes suvokiame kaip tam tikrą iššūkį.  Mes galėtumėm išleisti naują diską kitais metais, tačiau jaučiam, kad tam dar neatėjo laikas.

– Tačiau ar jau turite kokių nors naujo albumo planų?

– Žinoma. Žinau, kad tai bus tikrai labai pozityvus įrašas. Jis teigs gyvenimą. Manau, kad teigti liūdesį ir melancholiją muzikine prasme yra kur kas lengviau nei teigti džiaugsmą ir laimę. Todėl susidursime su rimtu iššūkiu, tačiau bandysime savo naujame albume teigti būtent pastarąsias vertybes.

Šiųmetis „Mercury“ nominantų sąrašas – neteisybė

– Jus pripažino prieš porą metų, kuomet antrasis „Wild Beasts” studijinis įrašas „Two Dancers” pateko į 2009 metų „Mercury” nominantų sąrašą. Su „Smother” situacija buvo kiek kitokia: melomanai ir muzikos kritikai jūsų šiemetinį albumą pasitiko kaip šedevrą, tačiau tarp kandidatų į „Mercury” mes jo nematėme. Ką apie šią situaciją manai?

– Pasijutome apgauti. Manau, kad tai buvo neteisybė. Tačiau tokia „Mercury” politika. Ir netgi nepaisant mūsų sielas kankinusio liūdesio, mes nesijautėme pralaimėtojais. Priešingai – „Wild Beasts“ tapo piktesni ir tvirtesni. Mes ir vėl sukursime ką nors gražaus, ko muziką mylintis žmonės tiesiog negalės ignoruoti.

– Kas buvo tavo favoritai šiemetiniuose „Mercury“?

– Prisipažinsiu, kad tikėjau, jog laimės Adele. Šie metai priklausė jai.

– Kas tave labiausiai priverčia didžiuotis, kai pagalvoji apie „Wild Beasts”?

– Aš didžiuojuosi, kad mūsų muzika pralaužė sienas ir „išėjo į pasaulį“. Didžiuojuosi, kad neturime tikslo kurti „rožinės amerikietiškos muzikos“ ir praradę tapatumą orientuotis į mases. Džiaugiuosi, kad į JAV važiuojame pristatyti save – unikalią anglišką muziką.

Manau, kad nėra nieko baisesnio, nei anglų grupė dainuojanti su amerikietišku akcentu. Jei nekalbi savo gimtąja kalba, jei savo šnekoje neturi savo tikrojo dialekto, tai ko esi vertas? Ką tu tuomet turi? Apie ką kalbi? Žinai, aš labai mėgstu „Kraftwerk”, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad kažkada pradėsiu dainuoti vokišku akcentu.

Grįžtant prie didžiavimosi galiu prisipažinti, kad didžiuojuosi mūsų produktyvumu. Didžiuojuosi tuo, kaip mes kuriame ir įrašinėjame, paneigdami tas anksčiau mano minėtas muzikos rinkos nustatytas „ciklų taisykles“.

– Jei tau reikėtų išvardinti tris geriausias „Wild Beasts” dainas?

– (Galvoja). Iš kiekvieno albumo išskirčiau po vieną. „Devil’s Crayon” iš „Limbo, panto”. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip galima sukurti gerą pop dainą. Iš „Two Dancers” rinkčiausi „This is our Lot”. Tai kūrinys, kuriame atradome ritmą, šokį ir jėgą. Ir, žinoma, „Loop The Loop” iš „Smother”. Tai daina, kurioje neįmanoma suvaidinti.

„Coldplay“ albumas – vidurinio amžiaus krizės rezultatas

– Ar kas nors tave muzikoje šiemet nuvylė?

– (Mąsto) Ko gero ne. „X-Factor” auditorija mažėja, o tai yra nuostabi žinia (juokiasi). O šiaip jau muzikos industrija yra labai veržli. Joje yra tiek daug įvairių dalykų, kad sunku kažkuo pernelyg džiaugtis ar pernelyg skųstis. Tai – didžiulis į priekį judantis konvejeris.

– Kaip tau „Coldplay” naujas albumas „Mylo Xyloto”?

– Manau, kad tai viena didžiausių muzikinių šių metų nelaimių. „Mylo Xyloto“ – tai katastrofa. Šis diskas – tai vidutinio amžiaus krizės vaisius. Kažkada „Coldplay” buvo nuostabūs kūrėjai. Jie man reiškė labai daug. Tačiau jie užstrigo gyvenimo filme. Gaila, tačiau Chrisas Martinas ir kompanija tiesiog įsėdo į tą patį automobilį kaip ir „Black Eyed Peas”.

– Ką norėtum pasakyti gerbėjams Lietuvoje?

– Labai džiaugiuosi, kad turiu progą kalbėtis su tavimi ir žinoti, kad mūsų pokalbis pasieks Lietuvos žmones. Apima neįtikėtinas jausmas, kai suvokiu, kad mūsų muzika keliauja toli, kad žmonės klausosi mūsų ir „maitinasi“„Wild Beasts” kūriniais. Tai – nuostabus ir galingas reiškinys. Muzika – tai stebuklas...

Visą interviu rasite paspaudę čia.

manoMUZIKA.lt
Komentarai
Temos Muzika
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min