– Kęstuti, muzikos pasaulyje sukatės bemaž du dešimtmečius. Kaip jame atsidūrėte?
– Dar mažas būdamas pamąsčiau, kad būtų įdomu pasirinkti būtent muzikinę specialybę. Skirtingai nei dauguma dabartinių mano kolegų muzikantų, neturėjau didelės patirties (būna, kad vaikai jau nuo šešerių mokosi groti...) ir grojau tik pučiamųjų orkestre, kurį man užrodė brolis. Po vienerių metų orkestre pagalvojau, kad būtų įdomu muzikai atsiduoti visiškai ir jos mokytis.
– O prieš pradedant groti orkestre, buvote bent kartą laikęs rankose kokį nors muzikos instrumentą?
– Tiesą sakant, ne. Žinoma, gavus pasiūlymą jungtis į orkestrą, pirmieji žingsniai buvo žengti – lankiau pamokas, kuriose išmokau grojimo pradmenų: kaip elgtis su instrumentu, kaip juo groti, kaip laikyti ir t.t.
Prieš kelis dešimtmečius instrumentai, kaip ir geros knygos ar plokštelės, buvo retas dalykas
– Ir koks buvo jūsų pirmasis instrumentas?
– Perkusija. Kitaip sakant, lėkštės.
– Na, orkestre jūsų vaidmuo buvo itin šarmingas!
– Nesiginčysiu! Buvau išmokęs visą repertuarą, su orkestru net buvome iškeliavę į gastroles! Tačiau vėliau brolis ir vėl kyštelėjo mintį – kodėl nepabandžius išmokti groti pučiamuoju instrumentu. Kaip tik buvo atsiradęs vienas laisvas instrumentas (prisiminkim, kad prieš kelis dešimtmečius instrumentai, kaip ir geros knygos ar plokštelės, buvo retas dalykas...) – sopraninis saksofonas, ir pradėjau mokytis juo groti. Šitaip savo brolio pagalba ir įžengiau į profesionaliosios muzikos pasaulį.
– Kokia buvo aplinkinių, artimųjų reakcija, kai tvirtai deklaravote, kad pašvęsite savo gyvenimą muzikai?
– Klasės ar kiemo draugai nelėmė nieko: juk visada pats turi nuspręsti, ko nori iš tikrųjų. Nebuvau lankęs nuo mažų dienų jokių būrelių ar tikslingų užsiėmimų, kurie būtų tarsi nulėmę mano pasirinkimą, – šis sprendimas kilo iš mano vidaus. Taigi tuo tarpu, kai berniūkščiai spardydavo kamuolį, aš tiesiog sistemingai ir kantriai mokiausi groti.
– Kaip atsidūrėte džiaze?
– Mane visada traukė tokia muzika, į kurią didelį indėlį gali įdėti pats. Man tikrai patiko klasikinė muzika: jos mokiausi, ją grojau, dalyvavau konkursuose, bet joje veikia kitos taisyklės nei džiaze: sustatytas repertuaras iš esmės nesikeičia – yra tik šiokia tokia interpretacija. Džiaze taip pat yra repertuaras, tačiau kiekvieną kartą užlipus ant scenos ir grojant solo improvizaciją muzikos garsai absoliučiai skiriasi. Tai priklauso nuo daugelio dalykų – nuo muzikinių partnerių, nuo visų kitų atlikėjų, nuo to vakaro nuotaikos, nuo paskutiniu metu klausytų įrašų... Taigi grojant du vakarus iš eilės, tą pačią temą galima sugroti visiškai skirtingai.
Džiaze taip pat yra repertuaras, tačiau kiekvieną kartą užlipus ant scenos ir grojant solo improvizaciją muzikos garsai absoliučiai skiriasi
– Papasakokite, kaip vyksta darbas džiazistų komandoje. Kaip atrodo grupės repeticijos? Tarkim, turite vienas kito natas, mokate jas?
– Grojant džiazo standartus, muzikantams, turintiems didelį žinių bagažą, pernelyg daug komunikuoti apie kūrinio atlikimą nebereikia. Tačiau – analogiškai – atliekant savo ar kito grupės nario kūrinius, jau reikia natų, įsigilinimo į muzikinę kompoziciją.
Natos šiuo atveju atlieka žemėlapio vaidmenį, tarsi pasako, kaip iš taško A nuvykti į tašką B. Tačiau džiaze yra labai daug būdų šiuos taškus pasiekti – kaip ir iš Vilniaus nukeliauti į Klaipėdą galima ne tik autobusu, bet ir dviračiu ar net lėktuvu. Taigi kiekvienas muzikantas turi savitą kūrinio supratimą – į jį įlieja savo spalvą, savo nuotaiką.
– Vadinasi, interpretacija vis dėlto vyksta bendru komandos sutarimu?
– Iš dalies taip, tačiau kiekvienas atlikėjas vis viena turi savo šarmą, savo braižą, – jis yra asmenybė. O kiekviena ryški asmenybė į kūrinį įneša savo aistrą ir impulsą. Grodamas su kitu, žinai, ko tikėtis – kokiame lygmenyje tavo kolega groja, ką jis gali pasiūlyti atliekant kūrinį ar, galiausiai, ką jam gali pasiūlyti tu. O visa tarpusavio magija vyksta repeticijos arba koncerto metu.
– Pasukime kalbą apie koncertus. Kaip apibrėžtumėte savo santykį su klausytojais? Ar grodamas pastebite žmones, matote jų reakcijas, ir ar tai jus veikia?
Jeigu auditorija yra šalta, gali arba pasiduoti jos nuotaikai, arba ją įkaitinti pats
– Visų pirma, būtina įsisąmoninti, kad muzika yra ne rodomasis menas. Žmogus ateina į pasirodymą paklausyti, o ne pasižiūrėti.
Auditorija su muzikantais bendrauja ausimis; kita vertus, iš klausytojų minios grodamas gaunu impulsą jau po pirmojo kūrinio – jų reakcija pasireiškia plojimais, ir tuomet suprantu, kaip auditorija mane priima.
Būna atvejų, kai žiūrovai pasitaiko labai šalti. Tuomet reikia imtis triukų, kurie galėtų juos bent šiek tiek išjudinti, atpalaiduoti.
– Improvizacijos atlikimas irgi priklauso nuo publikos reakcijų?
– Taip, priklauso nemažai. Tačiau pats atlikėjas turi savyje išskleisti tą užtaisą, pasireiškiantį žiniomis ir patirtimi, kuris užvestų žmones. Pasitelkus šiuos dalykus galima lengvai prisijaukinti klausytojus. Reziumė toks: jeigu auditorija yra šalta, gali arba pasiduoti jos nuotaikai, arba ją įkaitinti pats. Atlikimas taip pat labai priklauso nuo šalies, kurioje groji: vieni žmonės yra itin santūrūs ir tyliai paploja tik po viso pasirodymo, kiti – atvirkščiai – itin karštai priima muziką.
– Kaip džiazą priima lietuviai? Tarkim, jums šį pavasarį grojant Birštono džiazo festivalyje, netilo ovacijos...
– Birštono festivalį galima laikyti atskiru reiškiniu. Jo organizatorius Zigmas Vileikis per visus festivalio gyvavimo metus išugdė puikią džiazo klausytojų auditoriją. Taigi atvykus į Birštoną ir užlipus ant scenos, jau nebereikia nieko įrodinėti – susirinkusi intelektuali ir džiazą suprantanti publika iš tavęs pasiima visa, kas geriausia. O aš pats savo gyvenime labai vertinu profesionalumą. Kaip jį pasiekti?
Tiesiog arba su juo susiduri, arba ne. Sutikęs gatvėje žmogų, užėjęs į parduotuvę, grodamas kokioje nors koncertinėje erdvėje vis viena gauni grįžtamąją reakciją. Įsivaizduok: užeini į knygyną, kur darbuotojai tave pasitinka su šypsena, pasisveikina, padeda išsirinkti, ir – palyginimui – įžengi į masinį prekybos centrą, kur visi surūgę, pikti, nepatenkinti, nors asortimentas ir didesnis bei galbūt pigesnis. Lygiai taip pat ir su Birštono festivaliu: į jį atvykęs gauni visa, kas geriausia.
– Bet nenukrypkime nuo klausimo. Kaip lietuviai, lyginant su kitų šalių koncertų lankytojais, reaguoja į džiazą? Prisiminus istorinį kontekstą, profesionalus džiazas mūsų šalyje dar palyginti jauna muzika.
Jaunimas daugiausia renkasi popmuzikos koncertus, o vidutinio amžiaus žmonės – džiazą. Ir tai jokiu būdu nėra blogai
– Na, amžius – reliatyvus dalykas. Vienam dešimtmetis gali būti mažai, kitam – labai daug. Žinoma, sovietinės priespaudos varžymas buvo, ir buvo tikrai ne į naudą. Bet džiazo muzika egzistavo visada, ji nebuvo niekur dingusi.
– Koncertų Lietuvoje metu, nužvelgus susirinkusią publiką, kokių žmonių matote daugiausia?
– Tai labai priklauso nuo vietos, kurioje grojama. Tarkim, festivalių metu galima išvysti įvairiausių amžiaus kategorijų žmonių. Kalbant apie paskirus koncertus, auditorija dažniau būna vidutinio amžiaus žmonės.
– Pasigendate jaunų žmonių koncertuose?
– Ne. Jaunimas daugiausia renkasi popmuzikos koncertus, o vidutinio amžiaus žmonės – džiazą. Ir tai jokiu būdu nėra blogai. Kiekvienas pasirenka jam aktualią muziką, ir nereikia nustatyti jokių amžiaus cenzų. Džiazas yra tokia muzika, prie kurios reikia priaugti. Viskam savas laikas.
– Įsivaizduojate, kad galėtumėte veikti kažką kita be džiazo muzikos?
– Vargu. Grojimas man yra pats didžiausias malonumas. Kam man bandyti veikti kažką kita, jei dabartinis užsiėmimas man yra pats geriausias? Kas rytą atsikeliu ir einu groti tarsi eidamas į šventę! Kasdien sutinku daugybę įdomių žmonių, rašau muziką, nemažai gastroliuoju, groju tokiai publikai, kuriai tai patinka.
Džiaze labai įdomu tai, kad turi nuolat mokytis: tai nėra ta specialybė, kurioje vieną kartą išmoksti tikslingus veiksmus, juos keliasdešimt metų atlieki, o tada išeini į pensiją
– Ar turite favoritų džiaze?
– Man patinka tokie atlikėjai, kurie mane sujaudina – pradedant kūryba ir baigiant asmenybe. Tarkim, išgirdus pirmas Mileso Daviso natas jau jautiesi kaip po gero viskio gurkšnio. Norėdamas pajusti stiprią energiją, klausai Johno Coltrane‘o.
Galima taip vardinti iki begalybės – pradedant senaisiais korifėjais ir baigiant jaunais, puoselėjančiais naują džiazo srovę. Dėl to ir sunku pasakyti kelis atlikėjus – svarbi visuma.
Lygiai taip pat perskaitęs vieną knygą negali susidaryti nuomonės apie kokį nors objektą: svarbu yra gebėjimas vieną dalyką palyginti su kitu.
Džiaze labai įdomu tai, kad turi nuolat mokytis: tai nėra ta specialybė, kurioje vieną kartą išmoksti tikslingus veiksmus, juos keliasdešimt metų atlieki, o tada išeini į pensiją. Čia viskas kasdien juda, keičiasi, priverčia domėtis, inspiruoja! Tai – ne sportas, kai gali konkrečiai įvardyti savo gyvenimo geriausią pasiekimą. Grodamas koncertus, niekada nesulauksi kritikų įvertinimo, kad būtent tas ar anas atlikimas buvo pats geriausias. Dėl to grojant turi savo profesionalumą rodyti kiekvieną akimirką.
– Kas daro didžiausią įtaką Jūsų grojimui, nuotaikai?
– Įtaką daro visi aplinkiniai objektai. Mus keičia gyvenimas, supantys veiksniai. Tarkim, sudalyvavęs puikioje parodoje ar perskaitęs gerą knygą, kelias dienas jautiesi kaip ant sparnų... Daug reiškia žmonės, su kuriais groji, kritikų vertinimas, publikos nuotaika...
– Klausimas pabaigai – kaip manote, kokia vis dėlto šiandien yra džiazo muzikos padėtis kitų menų atžvilgiu?
– Manau, daug žmonių norėtų Lietuvos muzikos kultūroje kai ką pakeisti, pagerinti, bet tam tikros aplinkybės to daryti neleidžia. Mane stebina valdžios viršūnėlių požiūris į džiazo muziką, kartais priverčiantis savęs paklausti – ar mes, jauni profesionalūs muzikantai, išvis esame reikalingi šiai šaliai? O gerų pavyzdžių toli ieškoti nereikia: kaimyninėje Estijoje džiazui kasmet skiriama pusė milijono eurų, ir paramą gauna net mažos, tačiau itin reikšmingos džiazo koncertų salės.
