Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kotrynos bažnyčioje – tauriausia Didžiojo penktadienio muzika

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras
Orkestro nuotr. / Šv. Kristoforo kamerinis orkestras
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jozefas Haidnas kūrė šį įstabų opusą penkiolika metų. Jei virtuoziškos sonatos bei kvartetai dienos šviesą išvysdavo be didesnių problemų, tai skausmingos muzikos sukūrimas jam kainavo milžiniškų pastangų, kurių vaisius – tauriausioji Didžiojo penktadienio muzika, „Septyni paskutiniai mūsų išganytojo žodžiai ant kryžiaus“. Balandžio 9 d. 19 val. jie skambės Šv. Kotrynos bažnyčioje, atliekami Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, diriguojamo profesoriaus Donato Katkaus.

„Praėjo beveik 15 metų nuo tada, kai vienas kanauninkas iš Kadiso kreipėsi į mane su pra­šymu parašyti instrumentinę muziką septyniems Jėzaus žodžiams ant kryžiaus“, – prisipažino J. Haidnas partitūros leidinio pratarmėje. – Tais laikais pagrindinėje Kadiso bažnyčioje Didįjį penktadienį atlikdavo oratoriją, kurios atlikimo metu sienos, langai ir kolonos buvo aptraukiami juodu audiniu ir tik vienas šviestuvas, kabėjęs centre, apšviesdavo šią šventą tamsą.

Pusiaudienį visas duris užrakindavo ir tada suskambėdavo muzika. Pakilęs į sakyklą, vyskupas paskaitydavo vieną iš septynių žodžių ir jį pakomentuodavo. Baigęs jis nusileisdavo žemyn ir klaupdavosi prieš altorių. Pauzę užpildydavo muzika. Po to vyskupas vėl lipdavo į sakyklą, skaitydavo ir komentuodavo kitą žodį, vėl nusileisdavo ir klaupdavosi prieš altorių – ir visada po jo kalbos užgrodavo orkestras. Šiam veiksmui ir turėjo būti skirta mano kompo­zicija.

Uždavinys – sukurti vienas po kito atliekamus 7 Adagio, kurių kiekvienas turėjo trukti 10 minučių ir nenuvarginti klausytojų, – pasirodė ne iš lengvųjų, ir aš suvokiau, kad negaliu savęs įsprausti į nurodytus rėmus.“

Kompozitoriaus nesugebėjimas įsisprausti į rėmus buvo akivaizdus: pavyzdžiui, Feliksas Mendelsonas tvirtino, jog „Septynių paskutinių mūsų išganytojo žodžių ant kryžiaus“ muzika yra „įžūliai linksma“.

Jozefo Haidno spalvų paletėje neatsirado juodos spalvos, kad įbaugintų kraupios kančios vaizdiniais, neatsirado aštrių akordų, kuriais jis durtų taip, kaip smeigėsi į Kristaus galvą vainiko dygliai, bet už tai jam pavyko perteikti atpirkimo idėją, kas iki jo gal vienam tik vieninteliam J. S. Bachui buvo pasiekiama – per šviesą, per aukos prasmingumo teigimą... Tačiau, jeigu Bacho pasijos kviečia žmogaus sielą į religinių idėjų dausas, Haidnas bent viena pėda nuolatos pasilieka žemėje ir perteikia dvasines vertybes apgaubtas žmogiškojo jausmo šiluma.

Septynios meditacijos, komentuojančios septynis paskutiniuosius Kristaus žodžius, įrėmintos įžangos ir greito finalo-žemės drebėjimo. Tokia priemonė Haidno laikais turėjo atrodyti tam tikras akibrokštas, visiškai nederantis su liturgijos, kokiai buvo užsakytas kūrinys, tradicija.

Tačiau nepaisant drąsus išpildymo „Septyni paskutiniai mūsų išganytojo žodžiai ant kryžiaus“ greitai išpopuliarėjo (kaip ir visa, ką tuomet Haidnas pateikdavo pasauliui), ėmė gyvuoti aranžuočių pavidalu ir tapo tradicine Didžiojo penktadienio muzika.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min