Apsilankęs Vilniaus mažojo teatro premjeroje, Algimantas Čekuolis pasidalino įspūdžiais apie legendinę pjesę.
Būtina parodyti tą žmonių gyvenimą komunaliniuose butuose, priminti tą laiką, kai žmonės negalėjo kalbėt ir galėjo tik meluot.
„Esu truputį kvalifikuotas žiūrovas, nes žinau tą tikrovę apie kurią rašė Nikolajus Erdmanas ir kurią scenoje atkūrė G. Tuminaitė. Turiu pasakyti, jog pats pjesės atradimas ir priminimas Lietuvai, tai jau yra milžiniškas režisūrinis žingsnis. Būtina parodyti tą žmonių gyvenimą komunaliniuose butuose, priminti tą laiką, kai žmonės negalėjo kalbėt ir galėjo tik meluot. Jeigu tokios pjesės ir tokio pastatymo nebūtų, tai užsimirštų“, – sako Algimantas Čekuolis, kuriam šis spektaklis pirmiausiai priminė jo jaunystę, praleistą Maskvoje. „Tai – milžiniškas darbas“.
A.Čekuolis prisiminė, jog būdamas studentu ir studijuodamas Maksimo Gorkio Literatūros institute jis girdėjo Nikolajaus Erdmano pavardę. „Tačiau girdėjau ją tariant pašnibždomis. Maskvoje pjesę buvo draudžiama statyti. Valdžiai būtų baisu pamatyt savo ydas – juk čia tas pats, kas pasižiūrėti į save mirštantį arba nusikaltimo vietoje“.
Pagrindinis spektaklio veikėjas – Semionas Semionovičius Podsekalnikovas – bedarbis , tinginys, egoistas, trokštantis geresnio gyvenimo ir padoresnės buities. Ką Algimantas Čekuolis patartų šių laikų podsekalnikovams – žmonėms, nerandantiems vietos po saule? „Važinėdamas po Lietuvos provinciją aš tokių podsekalnikovų matau šimtus. Kažkiek Podsekalnikovų yra ir kiekviename iš mūsų. Ką jiems patarčiau? Patarčiau ne žudytis, o išmokti groti helikonu“.
Šiek tiek istorinių faktų:
1980 m. Brodvėjuje šią pjesę statė režisierius Jonas Jurašas.
Praėjusiame šimtmetyje dėl „Savižudžio“ pastatymo varžėsi net du to meto teatro grandai : K. Stanislavskis ir V. Mejerholdas. Deja nei vienam iš jų nebuvo leista ją statyti.Į generalinę repeticiją pas Vsevolodą Mejercholdą turėjo atvykti pats Stalinas. Vietoj atvažiavo pagrindiniai Komunistų partijos politbiuro atstovai. Spektaklį jie žiūrėjo kvatodami, o teatrą paliko nepratarę nei žodžio. Aktoriai ir režisierius suprato – spektaklis niekada neįvyks.
Vaidmenys buvo paskirstyti ir Maskvos Dailės teatre. K.Stanislavskis susirašinėjo su „geriausiu teatro draugu“ Stalinu, maldaudamas galimybės pastatyti „beveik genialią“ pjesę. Tuo rūpinosi ir Maksimas Gorkis. Stalinas žaidė su jais leisdamas repetuoti, bet neleisdamas parodyti publikai. „Savižudis“ taip ir nebuvo pastatytas autoriui esant gyvam.
Į tremtį N. Erdmanas buvo išvežtas 1933m. tiesiai iš „Linksmieji vaikinai“ filmavimo aikštelės. Grįžęs iš tremties jis net dešimt metų turėjo rašyti kupletus ir scenarijus NKVD „agitbrigadoms“, saviveiklininkams.
N. Erdmanas pagarsėjo ne tik savo pjesėmis „Mandatas“ (1925m.), „Savižudis“(1928 m.), bet ir scenarijumi legendiniam filmui „Linksmieji vyrukai“ bei scenarijais animaciniams filmams.
Kultinė Nikolajaus Erdmano pjesę, kurią režisavo Gabrielė Tuminaitė galima pamatyti Vilniaus mažajame teatre – lapkričio 8 ir 26 dienomis. „Savižudis“ Lietuvos scenoje atgimsta šeštąjį kartą.
