Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

​Kultūros dieną – Vilniaus mažojo teatro padėka motinoms

Eglė Gabrėnaitė
Luko Balandžio nuotr. / Eglė Gabrėnaitė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre yra dvi motinos – įspūdingi dviejų išskirtinių aktorių – Eglės Gabrėnaitės ir Dalios Overaitės – sukurti vaidmenys. Tai jaunųjų režisierių Kirilo Glušajevo spektaklis „Motina“ (Vasa Železnova) pagal M. Gorkį ir Pauliaus Ignatavičiaus „Kruvinos vestuvės“ pagal F. G. Lorcą. Kultūros dieną Vilniaus mažasis teatras kviečia atiduoti duoklę toms, nuo kurių viskas prasideda.

Eglė Gabrėnaitė: motina yra viskas – ateitis, praeitis, dabartis

„Motina yra viskas, kuo esi, pradžia ir pabaiga, – sako Eglė Gabrėnaitė. –  Yra toks R. Tagorės apsakymas „Kas yra meilė?“ Ten jūra, didelės bangos ir mažas plaustelis. Ant to plaustelio stovi vaikas, kuris jau suaugęs. Plaustelis pririštas virve prie kranto, mama tą virvę nukerta ir palinki savo vaikui geros kelionės. Štai čia yra motinos meilė. Būdama jauna mama skaičiau tą apsakymą ir galvojau siaubas – ta jūra tokia baisi! Ir tik vėliau supranti, kad tai yra tikroji meilė: paleisdama parodai, kad pasitiki. Mama turi pasakyti: „aš tavimi tikiu, plauk“. Svarbu suvokti, kad vaikas – ne mano daiktas, ne mano nuosavybė. Tai tarsi trapi kolba, kurioje yra kažkas gyva ir tau duota tą gyvybę pasaugoti – ir tik tiek, o jau toliau pats.“

M. Gorkio pjesėje motinos meilės apsisuka visiškai kitu kampu: ji savinasi savo vaikus kaip daiktus. Vieno žymiausių XX a. rašytojų dramaturgų pjesėje analizuojamos temos aktualios ir šiandien, todėl jos suvokiamos ir atpažįstamos kiekvienam: apie didelės šeimos žlugimą dėl nepasidalinamų turtų, kai šeimos gerovę ir dvasines vertybes nustelbia begalinis pinigų troškimas, kuris priverčia pakelti ranką net prieš savo artimuosius. Taip pat apie meilę – labai pasiaukojančią ir jautrią, bet toli gražu nepatogią, neidealizuotą ir nesentimentalią. Kirilas Glušajevas spektaklį apibūdino kaip įdomų, intrigų kupiną ir dėmesį prikaustantį detektyvą arba greitų šachmatų partiją, kurioje sprendžiami šiandienai itin aktualūs konfliktai tarp materialinių ir dvasinių vertybių, socialumo ir individualumo.

Dalia Overaitė: motinos vaidmuo – viso ko prasmė

VVMT nuotr./Dalia Overaitė
VVMT nuotr./Dalia Overaitė

„Manau, kad motinos vaidmuo yra labai reikšmingas – ne veltui šis žodis dažnai rašomas iš didžiosios raidės. Tai gyvenimo simbolis, žemė, gamta. Ką tik baigiau skaityti R. Gary „Aušros pažadą“ – kaip tik romanas apie motiną. Čia visa gyvenimo prasmė, visas pasaulis: motina gimdo, augina, auklėja. Sugebėti išauginti vaikus dorais, įskiepyti gyvenimo supratimą apie garbę – tai suteikia prasmę gyventi. Sugebėti juos nukreipti taip, kad senatvėje jie būtų parama – tai labai svarbu. Amerikoje teko patirti, kaip užaugę vaikai palieka namus, išskrenda ir arba retai grįžta, arba nebegrįžta visai, palieka tėvus, tai atrodo taip netikra. Ar tai tokios tradicijos, ar auklėjimas? 

Gyvenimo kultūra keičiasi, nors nemanau, kad motinos savo vaikus mažiau myli, tiesiog turi daugiau pareigų, yra labiau išsilavinusios, nori daugiau aprėpti. Prieš šimtmetį žmonės buvo arčiau gamtos, daugiau tarpusavyje, su aplinka susiję. Šiandien vaikai aktyvesni, žingeidesni, labiau matomi, bet turbūt taip ir turi būti, – sakė D.Overaitė.

Žinoma, keičiasi vertybės. Seniau motinos ilgiau vaikus prie savęs laikydavo, „prie sijono“, kaip sakoma. Daugiau archaikos buvo, galbūt ir daugiau prasmės. Gyvenimo kultūra keičiasi, nors nemanau, kad motinos savo vaikus mažiau myli, tiesiog turi daugiau pareigų, yra labiau išsilavinusios, nori daugiau aprėpti. Prieš šimtmetį žmonės buvo arčiau gamtos, daugiau tarpusavyje, su aplinka susiję. Šiandien vaikai aktyvesni, žingeidesni, labiau matomi, bet turbūt taip ir turi būti“, – kalba Dalia Overaitė.

Sodraus, išsausėjusios žemės ir kalnuotos dykynės suformuoto charakterio Dalios Overaitės vaidinama motina moko, kas yra garbė ir orumas: turi būti išdidus, stiprus iki galo. Tokia yra F. G. Lorcos motina. Pasak aktorės, pjesė nėra šiuolaikiška, čia nėra to lengvo amerikoniško – „aš tave myliu!“ – „ir aš tave myliu!“: „Ne, spektaklyje kalbame ne tiek apie meilę, kiek apie aistrą, apie pačią gamtą, kurioje nėra sentimentų: arba myli, arba miršti. Juk tame ir tragedija, kad žmonės negali dalintis po gabaliuką, nes arba turiu, arba ne. Viskas tikra, skirtingai nuo populiarių greitai suvartojamų, lengvų emocijų. Kaip F. G. Lorca sakė: „Aš noriu sugrįžti prie tragedijos“. Jis norėjo gražinti žmogų prie tikrųjų jausmų, tikrų išgyvenimų, tikrojo praradimo. Pajusti, kas ta meilė yra iš tikrųjų – moters, vyro, sūnaus. Ir kiekvienas mylės ir jaus skirtingai, bet būtinai iki galo“, – sako aktorė.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min