Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimo Tumino „Mistras“ – vėl Kaune

Rimo Tumino „Mistras“ – vėl Kaune.
Vilniaus mažojo teatro nuotr. / Rimo Tumino „Mistras“ – vėl Kaune.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Neseniai grįžęs iš itin sėkmingų gastrolių Maskvoje, prestižiniame „Auksinės kaukės“ festivalyje, Vilniaus mažojo teatro „Mistras“ balandžio 9 dieną vėl aplankys Kauną – spektaklis dalyvauja „Lietuvos teatrų pavasaryje“.

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“, kaip ir „Madagaskaras“, siūlo netradiciškai pažvelgti į garsias istorines asmenybes, nešabloniškai pasvarstyti apie lietuvių tautos identitetą. „Mistro“ centre – Adomo Mickevičiaus biografija ir likimas, o kartu – „tikro“ herojaus, kurio galbūt nesąmoningai ilgimės šiandien, paieškos. Pjesėje iškyla „egzotiškosios“ Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę: Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai“; šalies, kurioje žmonės, keldami taurelę, linki vieni kitiems „prisikelti literatūroje“ ir kuriems „visos žemės vienodai svetimos“.

Apie pjesę, kurioje veikia realios istorinės asmenybės, Ivaškevičius sako: „Iki šiol vengdavau nuorodos: „paremta tikrais įvykiais“. Man ji atrodydavo nebūtina. Bet šis pasakojimas toks neįtikėtinas, kad tenka įspėti žiūrovą: taip buvo. Kai kurių detalių ir įvykių netgi teko atsisakyti, nes jie buvo per daug fantastiški. Kartais taip atsitinka – realybė pranoksta fantaziją. Tuomet jau autorių nuorodos bejėgės ką nors pakeisti“.

Rimo Tumino spektaklis primena didingą misteriją ir kartu requiem nuostabiai ir šiurpiai romantizmo epochai, kai žmogaus dvasiai buvo priskiriama magiškų galių ir tikima, jog jos gali pakeisti pasaulį. Iš pirmo žvilgsnio romantinė pasaulėjauta labai tolima šiandienai – nešiuolaikiška savo iškilmingumu, jausmų intensyvumu ir idėjų grandioziškumu, tačiau Tuminas, vadinantis save neišsipildžiusiu romantiku, randa įtikinamų sąsajų su šia diena.

Mistras, kurį Mažojo teatro spektaklyje vaidina Ramūnas Cicėnas, – tai Lietuvos dvarininkas Andrzejus Towiańskis, skelbęsis pranašu, viešpaties vietininku žemėje ir Paryžiuje įkūręs sektą „Dievo reikalas“. Jis savo mistinėmis idėjomis visiškai pavergia nebe jauną ir gyvenimo prasmės bei kūrybos atnaujinimo šaltinių ieškantį Adomą Mickevičių – Jokūbą Bareikį. Šis nepaprastai daug kultūrinių asociacijų talpinantis duetas verčia mąstyti apie mokytojo ir mokinio, gundytojo ir trokštančiojo, kūrėjo ir kūrinio santykius. Tumino spektaklyje Mickevičius iškyla kaip faustiška asmenybė, metanti iššūkį Dievui, o Mistras įkūnija amžiną ir daugybę pavidalų turintį piktąjį genijų. Kartu Rimo Tumino „Mistras“ – tikra pojūčių puota. Jis kupinas užburiančių vaizdų, stebinantis netikėtais žanriniais viražais ir apglėbiantis tiršta teatrine atmosfera.

Po gastrolių Maskvoje garsi rusų teatro kritikė Olga Galachova rašė: „Ir Mickevičius, ir Mistras, abu užsikrėtę vėlyvuoju bonapartizmu, abu persirengia tais pačiais istoriniais kostiumais. (...) Bet abu jie tarnauja Dievui, jau pralaimėjusiam Vaterlo. Spektaklio kūrėjai ironizuoja romantinę laikyseną, yra kažkas komiško puolusios didybės kopijose. Tačiau ne tik ironija – amžina romantizmo palydovė – nuspalvina Mickevičiaus ir Mistro santykius. Čia yra vietos ir patiems rimčiausiems pamąstymams apie Lietuvą, Lenkiją ir Rusiją, nacionalinę tapatybę, apie ryžtą kautis iš paskutiniųjų arba susitaikymą istorinių aplinkybių akivaizdoje, apie namus ir šeimą. Mistras – ne tik pranašas, bet ir gundytojas, jis Mickevičiaus demonas, jo kankintojas ir poeto dvasios vampyras“.

„Visada ieškau medžiagos, leidžiančios rastis teatrui. Ne temos, ne idėjų, o platesne prasme. Medžiagos, kuri išlaisvintų, leistų rastis naujai teatro kalbai. Ir viena žinau – nereikia stengtis tų istorinių asmenybių atsargiai pajudinti ar nuvalyti istorijos dulkes. Mes juk ne archeologai ir ne muziejininkai. Reikia nebijoti grubiai nukratyti nuo tų žmonių užmaršties žemes. Spektaklis yra apie kelionę namo, kelionę į gimtinę. Tai amžina, besikartojanti tema. Namų, tėvynės, laisvės, grožio ilgesys. Kuo arčiau kelionės pabaiga, tuo ilgesys didesnis. Ir kuo aiškiau suvoki, kad daug kas bus pasikeitę, tuo brangiau, reikšmingiau visa tai atrodo – gimtosios žemės grumstas, kvapas, garsas“, – sako režisierius Rimas Tuminas.

Spektaklyje taip pat vadina Gintarė Latvėnaitė (Celina Mickiewiczowa, Adamo žmona), Valda Bičkutė (Xavera Deybel, Mickevičių guvernantė), Audrius Bružas (Honoré de Balzacas), Gabrielė Tuminaitė (George Sand), Mantas Vaitiekūnas (Frédéricas Chopinas), Leonardas Pobedonoscevas (Pierre‘as Leroux), Ineta Stasiulytė (Margaret Fuller), taip pat Balys Latėnas, Vytautas Rumšas (jaun.) ir Mindaugas Capas. Įspūdingą spektaklio scenografiją sukūrė Adomas Jacovskis, kostiumus – Juozas Statkevičius, muziką – Faustas Latėnas.

Pernai rudenį Panevėžyje vykusiame tarptautiniame Baltijos teatrų festivalyje „Mistras“ pelnė net penkis apdovanojimus: įvertinta spektaklio režisūra, aktorių Gintarės Latvėnaitės, Jokūbo Bareikio ir Leonardo Pobedonoscevo vaidmenys, taip pat pati Mariaus Ivaškevičiaus pjesė. O šiemet „Mistras“ buvo nominuotas net penkiose „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacijose. Šiuo svarbiausiuoju šalies teatro apdovanojimu už geriausią antraplanį vaidmenį buvo įvertinta aktorė Gintarė Latvėnaitė.

Kaune spektaklis bus vaidinamas balandžio 9 d. 18 val. „Girstučio“ kultūros centre.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min