Žygis motociklais „Aplink Lietuvą 2010“: finišas! (nuotraukos)

Indrė: Rytas atėjo atrodo tik prigulus. Visų veiduose didžiulis nuovargis ir liūdesys, kad tai paskutinė diena. Nors buvo itin sunku, kelionės įspūdžiai gerokai pralenkia sunkumus. Labai lėtai susikraunam daiktus, apsirengiam ir judam iki Varėnos, žirgam reikia degalų. Užkandam, sutvarkomas Ramūno motociklas ir judam. Akys merkiasi, visų mintys jau namuose, tačiau greit jų atsikratau, nes dar laukia paskutinė atkarpa ir reikia susikaupti, kitaip kelias nedovanos aplaidumo. Po truputį įsivažiuojam ir sustojam, Donatui vėl nuleido ratą. Prasideda montavimo darbai, mes sukrentam ant pievutės pasnausti. Kadangi padanga per dvi dienas jau buvo montuota ir klijuota du kartus, išeitis viena – reikia keisti kamerą, kurios neturim.

Žygis motociklais "Aplink Lietuvą 2010": Paskutinė, septintoji diena

Nuiminėjant ratą mus pasiveja Redo komanda ir valio, vienas iš jo kamandos narių turi kamerą. Šūksniai, kaip mes mylim Astą, gaunam kamerą, mes liekam, jie toliau juda. Šiek tiek liudnoka, nes kol kas mus aplenkę buvo tik „smauglių“ ir senjorų komandos. Susitvarkom ir judam. Pravažiuojm „apendiksą“, reikia degalų ir mums, ir motociklams. Sustojam, mus pasiveja „smaugliai“.

Tokios pačios bėdos ir pas juos. Gintui tą dieną teko tris kartus montuoti ratą, dėl viso pikto ipilam šiek tiek benzino iš Dunsės motociklo Mindaugui. Tenka sukti iš kelio į šoną, nes būtinai reikia degalinės. Važiuojam, važiuojam ir mane suima juokas, aš nebevažiuoju – baigėsi benzinas. Vėl ta pati procedūra su benzino nutraukimu iš kito motociklo. Privažiuojam degalinę, užsipilam kuro ir pradeda apleisti jėgos, važiuoti nebesinori, norisi namo. Komandos vedlys nesutinka paleisti nei vieno ir visi susėdam važiuoti. Po kelių kilometrų prasideda mano etapas.

Pievos, laukai, avižos, porą griuvimų jose ir aš kaip nauja. Miškelis, balutės, vėl pieva ir matom, kad stovi visos komandos ir laukia. Pirma mintis – o vaikyti, jie čia ne šeip sau VISI – balos iki ausų!!! Pirmas važiuoja Dainius, kadangi išsidirbinėja, o srovė labai stipri, žinoma griūna visas į vandenį, Ramūnas pravažiuoja kuo puikiausiai. Pasidaro šiek tiek ramiau, nes matom, kad pravažiuoti įmanoma. Liekam ant krantelio su Emile paskutinės, abi susitariam, kad jokiu būdu nekrentam, neužgęstam ir pravažiuojam. Planas pavyko kuo puikiausiai!

Įvažiuoju, atrodo viskas paprasta ir staiga srovė pradeda nešti, jaučiu kaip plaukiu, kojos atrodo nesiekia dugno, pavyksta atsiremti ir bandyti judėti toliau. Kojos iki kelių vandeny, dar kelios akimirkos pastangų ir mes su draugu jau ant kranto. Atsigavom, įgavau daug geros energijos, jaučiuos kaip naujai gimusi. Lengva pievutė ir tai, ko aš laukiau visos kelionės metu. Nesvarbu, kad nelaikė ir be proto skaudėjo rankos, karštis ir užrasoję akiniai, bet taip buvo kažkas TOKIO. Tankus miškas, avietynai, šaknys, rąstai, gilios provėžos pilnos vandens, dumblas, kojos vėl merkiamos gilyn ir judama. Stringu, krentu, stumdausi, braižausi, bet laiminga Taip per kelias valandas įveikiam paskutinius 20km ir  laimingos visos komandos finišuoja kartu Medininkų pilyje.

Žygis motociklais "Aplink Lietuvą 2010": Paskutinė, septintoji diena

Didžiausias ačiū vedliui Ramūnui, kuris neleido grįžti, liepė važiuoti ir sakė, kad ta atkarpa man labai patiks. Ačiū labai visiems kas padėjo, kas palaikė, kas kėlė pyktį, kas tikėjo ir neabejojo. Ačiū net ir tiems, kurie abejojo ir atkalbinėjo, tai gerokai pridėjo užsispyrimo ir noro pamatyti jūsų nuostabą po to. Ačiū visiems mokytojams – Lauriui, Arūnui, komandai, „Motopramogai“ už suteiktą motociklą (be jo būtų buvę neįmanoma), ačiū visiems rėmėjams. 2010 metų APL‘as įveiktas. Per savaitę motociklas tapo draugu, tapom vienu. Supratau, kad dar labai daug ko turiu išmokti, tačiau tokios patirties linkėčiau kiekvienam. Jei pradėdama važiuoti galvojau, kad kažką moku, dabar galiu pasakyti, kad tada tik šliaužiojau, APL‘e pasiremdama pradėjau vaikščioti, kitų metų kelionėje tikiuosi lengvai bėgti.

Ramūnas: Išaušo paskutinė diena, kiek keista, nes laikas atrodo prabėgo akimirksniu. Visos dienos buvo išskirtinės ir kupinos veiksmo, tad laikas neprailgo. Paskutinės dienos maršrutas taip pat nusimato spalvingas, gal ne toks sudėtingas kaip šeštos dienos, tačiau laukia keli desertai, bet pradžioje reikia susitvarkyti savo Yamaha. Galinio rato žvaigždutės guolis jau klibėjo iki kelionės, o vakar pastebėjau, kad jam visai blogai, tad buvo kreiptąsi į Yamahos atstovus Yamaha–Vilnius, kurie labai operatyviai gavo reikiamą guolį ir kas begalo malonu visiškai už dyką! Mat motociklas nors ir pravažiavęs 24.000 km vis dar garantinis, esu sužavėtas Yamahos atstovų geranoriškumu ir serviso profesionalumu. Tegyvuoja Yamaha!

Iš ryto pristatytą guolį tuoj pat pasikeitėme ir galėjome tęsti kelionę. Nuovargis ir susikaupęs nuolatinis neišsimiegojimas darė savo. Pirmoji etapo dalis driekėsi ramiais keliukais, pastovus variklio burzgimas ir neitin sudėtingi keliukai hipnotizavo ir labai labai labai migdė. Kai eilinį kartą pradūrėme Donato padangą, pusę komandos „išlūžo“ kas kur, kas ant žolės, kas susiraitė tiesiog ant žvyrkelio motociklo šešėlyje. Antroji kelionės dalis prasidėjo likus vos 30 km iki Vilniaus ir truko panašiai tiek kiek ir pirmoji kur įveikėme 160 km. Gilios balos ir kitokie vandens telkinukai, pelkės per kurias veda „keliukai“, rąstų prigriuvę šlapi miško keliukai ir tiesiog laukai su žole virš motociklo visus atgaivino, miegas išgaravo o nebetolimas finišas pridėjo ryžto. Vienas vandens telkinys buvo itin gilus, kurį įveikti buvo tikras išbandymas, kas keiščiausia profesionalūs važiuotojai vartėsi giliame vandenyje kartu su visa technika (pridursiu kad motociklai neskirti važinėtis po vandeniu ir tai gali brangiai kainuoti), o mūsų komandos šaunuolės merginos įveikė tarsi tai darytų nepirmą kartą.

Žygis motociklais "Aplink Lietuvą 2010": Paskutinė, septintoji diena

Didelis džiaugsmas už tai kaip jos važiuoja, kaip greitai sugebėjo pasiekti tokį lygį. Paskutinis etapas buvo sunkus, tad finišas buvo itin malonus, visi labai laimingi įveikę visą distanciją, praturtinę savo vaizdų bagažą nuostabiais Lietuvos gamtovaizdžiais, patobulinę vairavimo techniką, pavargę fiziškai bet puikiai pailsėję morališkai ir gerai praleidę laiką.

Sigita: Septintoji diena prasidėjo lengvu režimu: asfaltukas, žvyrkeliukas, asfaltukas, žvyrkeliukas... Aš netgi buvau bepradedanti galvoti, kad komandos vadas specialiai lengvina maršrutą, tausodamas mūsų (ypač merginų) sveikatą. Žinoma, buvo komandų, kurios nukrypo nuo numatytojo maršruto ir važiavo dar arčiau sienos. Dieveniškėse sutikome taip vadinamą „smauglių“ komandą, apkibusią žolėmis ir varnalėšų „sagomis“... Na, ir lengvasis maršrutas tęsėsi iki brąstos per upę. Po to prasidėjo smagybės... Turbūt pirmą kartą važiavau per tokią gilią ir sraunią upę – keista jausmas, kai srovė pradeda nešti į šoną. Šiaip ne taip, pūkščiant motociklui ir padedant komandos nariams pasiekiau kitą krantą. Pilni batai vandens iki pat vakaro priminė sraunųjį vandenįį. Na, o po to – pievos, balos, avižų ir žirnių laukai, miškai šlapiais slidžiais takeliais, provėžos, pilnos dumblino vandens, avietynai, kirtimai... Savo motociklą tiek dėl svorio, tiek dėl nepakankamos patirties paguldžiau gal keturis–penkis kartus. Už tai, kad jis vėl pakildavo esu be galo dėkinga komandai, ypač Donatui (Dunsei), kuris važiavo paskui mane, kantriai kilnojo mano Transalpa ir dalino patarimus. Gražu buvo žiūrėti, kai mus aplenkė „smaugliai“: rodos, vos iš tolo užgirdom ūžesį, o po kelių akimirkų jie jau šalia, užtikrintai prasiyrė pro šalį, agresyviai peršoko per kelyje pasitaikiusias šaknis ir šakas (ant kurių kaip tik tuo metu gulėjo mano motociklas) ir po kelių akimirkų mes vėl jų nė nebegirdėjome... Miškuose susitikome dar kitą komandą, kurie niekaip negalėjo užvesti vieno iš savo motociklų. Pralenkėme juos, bet netrukus ir mus ištiko ta pati bėda. Tad vis prasilenkdami ir susitikdami mes finišo vietą Medininkuose pasiekėme kartu. Na, o tada jau kelionė atgal į Vilnių, diplomų įteikimas, garažas, namai, lova... Laukia du maišai purvinų rūbų ir daiktų. Ką gi, ateina švaros metas. Welcome back to civilisation :)

Kelionė aplink Lietuvą suteikė daug naujų patirčių, išmokė, kad vien užsispyrimo negana, kad reikia ir realaus savo galimybių suvokimo, kad kvailystes daryti yra kvaila, mokė nerodyti neigiamų emocijų net ir tada, kai sunku, visuomet padėti tiek savo, tiek kitos komandos nariams, tvirtai laikytis užsibrėžto tikslo, girdėti, ką sako kiti, suvokti patarimus ir smalsiai juos pritaikyti. Tai ir yra APL'as: iššūkiai, jų įveikimas, važiavimo malonumas, nuostabūs Lietuvos vaizdai, draugiška atmosfera, karštos diskusijos, nuovargis ir džiaugsmu degančios akys.

Donatas: Diena prasidėjo ne kaip visos kitos, atsikėliau ir pajutau, kad bus labai sunku. Miegojau tik tris valandas, nes pasiklydom ir iki paryčių su Dainiumi klaidžiojom dzūkijos miškuose. Važiuoti buvo labi sunku, akys lipo net važiuojant. Maršrutas buvo labai paprastas, asfaltai, žvyrkeliai. Po kurio laiko, pastebėjau, kad pradėjo“plaukioti“ mano motociklo priekis. Eilini kartą pradūriau padanga. Jėgu nėra. Ačiū Ramui ir Dainiui už pagalbą, kurie padėjo tvarkyti padangą. Taip pat didelis ačiū „Astai“ už paskolinta naują motociklo kamerą. Susiremontuojam ir lekiam toliau. Linksmybės prasidėjo privažiavus upelį. Jį įveikėm be didesniu problemų. Po to miškai, balos iki kelių, rastai, molis.....Buvo sunku. Šaunuolės mūsų merginos, kurios stengėsi neatsilikt nuo vyru. Ir pagaliau Medininkai. APL‘ą kartosiu.