-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Konkursui: įdomiausia mano iškyla dviračiu Lietuvoje

Šios kelionės, kuri truko vos porą valandų, iškyla gal net ir nepavadinsi, greičiau jau pasivažinėjimu. Bet apie viską nuo pradžių.
Dviratis
Dviratis / Andriaus Ufarto/BFL nuotr.

Pasivažinėjimas dviračiu – vienas iš šaunesnių mano laisvalaikio praleidimo būdų. Tik bėda ta, kad aš jo niekaip neatsivežu į Vilnių. Jį laikau pas tėvus kaime, Molėtų rajone, kur yra mano gimtinė. Kaimelis nėra labai toli nuo Vilniaus, todėl beveik kiekvieną savaitgalį grįžtu namo pas tėvus. Ne išimtis buvo ir pastarasis.

Pasilabinęs ir pabendravęs su mama bei tėčiu, nusprendžiau pasivažinėti. Atsirakinęs garažą išsivariau savo „ratus“, apžiūrėjau ir sušukęs mamai, kad važiuoju pasivažinėt, sėdau ant dviračio.

Tėvų namas nuo pagrindinio kelio nutolės kokius du šimtus metrų, bet važiuojant link jo gali pamatyti gražių ir širdžiai mielų vaizdų. Pirmiausia į akis krenta nedidelis sodelis su geltonais aviliais ir visur aplink skraidančiomis bitėmis. Nelabai man jos patinka, bet kai prisimeni ką tik kopinėto medaus skonį, akimirksniu pamiršti, kiek kartų tau jos yra įgėlusios.

Pavažiavus į priekį, vos už keliolikos metrų, stovi krepšinio lankas, kurį paaugliai būdami pasistatėme su broliu. Žinoma, su tėčio pagalba. Toliau už lanko – medžių alėja, na, bent jau tai, kas iš jos liko nuo mano vaikystės laikų. O liko tikrai nedaug, vos trys eglės, kelios jaunos drebulės ir šermukšnis, bet jų užtenka, kad rudenį čia augtų raudonviršiai. Pravažiavus alėją ir nusileidus nuo nedidelio kalniuko, dešinėje pusėje pro medžių viršūnes pasirodė bažnyčios bokštas su blizgančiu kryžiumi.

Likus keliems metrams iki kelio stovi elektros stulpas, ant kurio gandrų šeimyna susisuko lizdą. Tikrai negali pravažiuoti pro šalį, nepasižiūrėjęs į viršų, juo labiau, kai išgirsti gandrų kleketavimą.

Išvažiavęs į pagrindinį kelią pasukau kairėn, link buvusios mokyklos. Iškart pajunti, kad važiavimas palengvėja, nes jau keli metai, kai per kaimą nutiestas asfaltas. Keli pedalų apsukimai, ir pro ausis jau švilpia lengvas vėjelis. Abejose kelio pusėse išsidėsčiusios sodybos. Žiemą jos buvo tuščios, o dabar čia pilna žmonių, ir visur kažkas kažką veikia. Vieni pjauna veją, kiti kasa daržo lysves, dar toliau jau ir grilių spėjo užkurti. Dauguma tų žmonių man yra pažįstami, bent jau iš matymo.

Vėjeliui švilpiant vis labiau ir labiau, nusprendžiau sulėtinti važiavimo greitį, kad galėčiau pažiūrėti, kas pasikeitę mano gimtajam kaime. O pasikeitę tikrai daug, bet vienas vaizdas nesikeičia nuo pat vaikystės. Tas vaizdas, – tai senasis kaimo ąžuolas ir didžiulis medinis kryžius po juo. Pradinėse klasėse, eidamas į mokyklą ar iš jos, po juo rinkdavau giles.

Toliau vėl kaimo sodybos ir jose savo darbus dirbantys žmonės.

Pagaliau ir mokykla. Bet tokios jos aš dar nemačiau. Pamokos joje jau seniai nebevyksta, nes ji uždaryta. Ji visiškai apleista. Atverti langai su išdaužytais stiklais, nuo stogo nukritę šiferio lapai, nuo sienų atsilupusios lentos, jaunais medeliais ir žole apaugusi krepšinio aikštelė ir visur aplink besimėtančios šiukšlės. O kažkada čia buvo kaimo kultūros centras...

Vėl pradedu minti greičiau, kad tik dingtų iš akių tas „vaiduoklis“.

Už kokio šimto metrų nuo mokyklos teka nedidelis upeliukas. Ankstyvą pavasarį jo šniokštimą girdžiu net nuo namų. Vasarą jis dažniausiai išdžiūsta, bet dabar čia „verda“ gyvenimas. Vos tik pervažiavau tiltą, prieš akis atsivėrė neapsakomo grožio vaizdas – bene didžiausias sodas kaime. Šiuo metu jis žydi, todėl visos obelų šakos aplipusios baltais žiedais. Sodo apačia geltonuoja nuo pienių, o jo gale, tolumoje, ganosi kelios karvės. Tobulesnio kaimo vaizdo nė sapne nesusapnuotum. Sustojęs gėrėjausi šiuo reginiu kokias kelias minutes, o mintyse kirbėjo noras grįžti į namus ir pasiimti telefoną, kad galėčiau tai nufotografuoti. Bet mintys taip ir liko mintimis, o aš, atsitokėjęs nuo šio vaizdo, patraukiau toliau.

Pavažiavęs toliau nusprendžiau pasukti į kairę, link nedidelio ežeriuko. Sunkiai mindamas dviračio pedalus smėlėtu keliuku artėjau link tikslo. Važiuojant pro vieną sodybą mane aplojo didelis rudas šuo, kuris bėgiojo savo voljere, pastatytame prie senos klėties. Vos įveikęs nemažą įkalnę, sustojau pailsėti.

Kalniuko papėdėje buvo ir ežeriukas. Jis visiškai nedidelis. Jo krantai apaugę senais beržais, ajerais ir meldais. Bandant priartėti arčiau vandens, tenka įveikti linguojančią pelkę, ant kurios jautiesi lyg ant didelio želė torto. Ne vieną kartą čia esu žvejojęs. Kitoje ežero pusėje matyti naujai pastatyta kaimo turizmo sodyba su nedideliais svečių namukais ir pirtimi netoli kranto. Iš ten ataidi muzikos garsai ir žmonių dainavimas. Matyt vestuvės, nes tėtis pasakojo, jog jos čia dažnai vyksta.

Šiek tiek atsipūtęs patraukiau toliau. Vos spėjęs nuvažiuoti nuo vieno kalniuko vėl kylu į kitą. Ne veltui dainuojama: „... nuo Molėtų, nuo kalnų smėlėtų...“ Užkilęs ant kito kalniuko nebesustojau ir pasukęs į dešinę važiavau toliau. Prisiminiau, kad šiuo keliu vasara čia „skraido“ ralistai, nes ši kelio atkarpa būna vienas iš greičio ruožų. Įsijautęs į lenktynininko vaidmenį pradėjau smarkiai minti pedalus. Nė nepastebėjau, kaip vėl privažiavau pagrindinį kelią. Išvažiavęs į jį pasukau link namų.

Važiuoti pasidarė lengva, nes pagrindinis kelias asfaltuotas. Pavažiavęs kelis kilometrus tolumoje pamačiau senus fermos pastatus ir daug karvių. Jos yra stambiausio kaimo ūkininko. Pagalvojau, jog gerai, kad dar yra tokių žmonių, kurie užsiima ūkininkavimu ir taip išsaugo senąsias kaimo tradicijas.

Kiek tolėliau, netoli kelio, stūkso didelis kalnas, vaikystėje nuo jo žiema čiuožinėdavom su rogutėm. Nusprendžiau pavažiuoti link jo ir užlipt apsidairyti. Kadangi iki pat jo nebuvo galimybės privažiuoti per pievą, tai dviratį teko stumtis ir palikti papėdėje. Užlipęs ant kalno pamačiau beveik visą kaimą: upelį, apleistą mokyklą, sodybas ir bažnyčios bokštą. Viskas buvo apšviesta rausvų, vakarėjančios saulės spindulių. Antrą kart pasigailėjau, kad nepasiėmiau telefono visam tam įamžinti.

Nulipęs nuo kalno patraukiau namų link. Vėl išvažiavau į pagrindinį kelią ir neskubėdamas riedėjau per kaimą, gėrėdamasis jo vaizdais ir klausydamas jo garsų. Staiga mane išgąsdino pravažiuojančios mašinos pyptelėjimas. Pasirodo, tai buvo brolis su šeima. Jis taip pat atvažiavo aplankyt tėvų. Dabar jau neatsilikdamas nuo automobilio ir kiek tik turėdamas jėgų myniau namo iš paskos.

Toks tas mano įdomiausias pasivažinėjimas dviračiu Lietuvoje. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius