Aš – dviratis. Sandėlyje guliu jau...nepamenu kiek laiko... Stoge skylė, lyjant lietui vandens lašai krenta ant manęs.1997-tas,1998-tas,1999-tas lašas. Keista, kad paskutinis skaičius sutampa su tais metais, kai buvom tik aš, ji ir kelias...
Pamačiau ją turguje. Vaikštinėjo įsikibusi į tėvo ranką ir rodė į kiekvieną dviratį. Galiausiai parodė į mane. Tėvui patiko kaina.Su nauju daiktu šeima grįžo namo. Mergaitė nekantravo išbandyti pirkinį, bet tėvas neleido dėl lietaus. Po netrumpo ginčijimosi buvau įkištas į sandėlį. Labai laukiau rytojaus, pirmo mūsų važiavimo...Tačiau laukti neteko. Atsivėrė sandėlio durys ir aš išvydau jos dideles, kupinas entuziazmo akis. Nieko nelaukusi ji pagriebė mane ir tyliai užvėrusi duris pajudėjo link kelio.
Atsisėdo ir pajudėjo. Jos trumpos kojos vos siekė pedalus tačiau šiaip ne taip sugebėjo važiuoti. Iš džiaugsmo drebančios rankos silpnai laikė vairą. Nuo stipraus lietaus gatvės pakraščiuose kaupėsi vanduo.
Mums važiuojant atrodė, kad nelyja. Jautėsi tik šiluma. Neigiamos emocijos buvo užmirštos. Tačiau tas nerimas...Dėl prasto matomumo sankryžoje...Ten tai ir įvyko.
Sandėlys. Nuo mano išmėtytų dalių krinta šešėliai. Keista, kad kai kurie primena jos veidą. Kiekviena figūra įgauna pavidalą. Vairas - jos menkos, gležnos rankos. Pedalai – jos kojos vos tesiekė pedalus. Tėvas turėjo pasirūpinti. Ratai – artėjimas prie to, kas, atrodo, buvo neišvengiama...
Vėl 1999-tas lašas. Vėl atgimsta prisiminimai... Aš – dviratis.
