Dauguma žmonių išgyvena visą spektrą emocijų, bandydami susitaikyti su artėjančia mirtimi – neigimą, liūdesį, baimę, pyktį, tačiau galiausiai, anot autorės, visi susitaiko ir randa vidinę ramybę. B. Ware daugelį metų klausdavo savo pacientų, ko jie labiausiai gailisi savo gyvenime, o jų atsakymais pasidalino su savo blogo ir knygos skaitytojais. Štai, ką mirštantieji dažniausiai atsakė:
1. Gailiuosi neturėjęs daugiau drąsos gyventi taip, kaip aš noriu, o ne tai, kaip kiti tikisi iš manęs.
Tai – dažniausiai išreikštas apgailestavimas. Žvelgdami atgal į savo gyvenimą jie dažnai gailisi, kad tiek daug svajonių taip ir liko neišpildytų.
2. Gailiuosi, kad dirbau per daug.
Tą paminėjo beveik visi pacientai vyrai. Jie gailisi, kad jaunystėje daugiau dirbo nei leido laiką su draugais ar antrosiomis pusėmis. Dar daugiau – beveik visi jie gailėjosi tiek daug laiko praleidę sporto salėse.
3. Gailiuosi, kad neturėjau drąsos išreikšti savo jausmų.
Daugelis stengiasi nuslopinti kai kuriuos jausmus, norėdami išlaikyti gerus santykius su aplinkiniais. Senatvėje jie gailisi, kad gyvenimas tapo vidutinišku, ir daugelis tiki, kad jų liga – tai užslėptų emocijų padarinys.
4. Gailiuosi, kad neišlaikiau ryšio su senais draugais.
Daugelis pacientų sakė besigailintys, jog vis neatrasdavo laiko ne tik seniems, bet ir esamiems draugams – koją pakišdavo darbas, reikalai, buitis. Tik senatvėje jie suvokė, kokie svarbūs jų gyvenime yra draugai, tačiau dažnu atveju jau buvo vėlu – arba draugai jau buvo palikę šį pasaulį, arba buvo pernelyg sunku atrasti kontaktus.
5. Gailiuosi, kad neleidau sau būti laimingesniam.
Stebėtina, bet toks atsakymas pasitaikė labai dažnai. Mirties patale gulintys sakė tik dabar suvokę, kad laimė visgi yra pasirinkimas, kurį darai kiekvienas iš mūsų. Pokyčių baimė leido jiems įsisukti į patogaus gyvenimo ratą, kuris dažnai visgi jų netenkino.
Mirtį pasitinkantiems žmonėms tai – didžiausi jų gyvenimo apgailestavimai. Dar turintiems laiko gyvenime jie turėtų būti gairės, ką reikia keisti, kad senatvės nepraleistumėte galvodami „kodėl aš to nedariau“?
