Visi mes esame pripratę matyti traktoriais dirbamą žemę. Arkliai, ariantys lauką, taip pat nieko nestebina, tačiau retas yra matęs dirbančius jaučius. Atvykus į Jančių sodybą vienas pirmųjų klausimų būna: „Tikriausiai šie jaučiai iš Indijos? Juk tokie dideli, o kitur Lietuvoje jų nematyti“.
Petras juokiasi: „Visi to klausia“. Pasirodo – tai paprasti lietuviški jaučiai, kuriuos dirbančius mūsų tėvai ar seneliai dar kartais matydavo. Paklaustas, kodėl nusprendė juos auginti, vyras atsako, jog tai buvo noras žmonėms priminti, kad jaučiai – ne maistas, o gyvūnas, padedantis dirbti, tai dar ir šeimos narys, kuris jaučia, myli ir gali būti išauklėtas.
„Didelių vaikų auginimas“
Prieš 5 metus pasiėmęs auginti 3 mėnesių jautelius šeimininkas jau nuo pat pirmų dienų pradėjo juos auklėti – anot jo, tuomet tai padaryti lengviau. Rezultatas puikus, dabar norint išvesti juos iš vietos nereikia ir botago naudoti, užtenka vardais (Balai – iš sanskrito kalbos išvertus reiškia stiprus, ir Kanai – pilkšvos spalvos) pašaukti.
1 tona – nei mažas, nei didelis, normalus tas jautis
Po kurio laiko prie Petro prisijungė ir Lina – kaip ji pati sako, „didelių vaikų auginti“. Tiesa, šeimininkams ne tokie dideli tie jaučiai atrodo: „1 tona – nei mažas, nei didelis, normalus tas jautis“.
Jaučiai paklusnesni nei arkliai
Kaip sako šeimininkai, nors šie padarai ir dideli, tačiau nė kiek ne agresyvūs. Senovėje bernai į laukus arklius vesdavo, o mergos – jaučius, nes šie paklusnesni. Nedirba gyvūnai tik alkani, tada jiems žolė įdomesnė, o ragais badosi tik tarpusavy, bet ir tai iš lėto, tarsi tingėdami.
Po tokių istorijų milžinai atrodo ne tokie ir baisūs. Kaip sako Petras, jei musę nuvaikysi – ne tik nepuls, bet ir draugu laikys.
Pabendravus su šiais žmonėmis supranti, kad ne tik mieste gyvenimas gali būti smagus, o įdomu ir su jaučiais gyventi. Po įspūdingai laiko praleisto kaime tik grįžus supranti: jautis tave prisijaukino! Petrui ir Linai pavyko!
