Nors žmonės veikiausiai yra įsitikinę, kad heroizmo jausmas būdingas tik jiems vieniems, mes vis dėlto klystame. Tokį bruožą turi ir skruzdėlės.
Paaiškėjo, kad braziliškosios skruzdėlytės geba žūti dėl savo giminaičių. Temstant šių skruzdėlių kolonija smėliu užlipdo visus įėjimus į lizdą, ir kelios skruzdėlės pasilieka lauke užbaigti darbo. Negalėdamos grįžti vidun, jos miršta iki kito ryto. Bendruomeninių vabzdžių aukojimasis dėl kolonijos labui yra gerai žinomas: įgėlus bitei, vapsvai ar skruzdėlei, kartu su geluonimi pasilieka ir dalis vidaus organų. Tačiau iki šiol buvo manoma, kad savižudiškas misijas šie vabzdžiai surengia tik kilus realiam pavojui.
Krokuvos Žemės ūkio universiteto elgesio ekologas Adamas Tofilskis su kolegomis kartą tyrinėjo, kaip skruzdėlės paskleidžia smėlio grūdelius cukranendrių lauke Brazilijoje, ir pastebėjo, kad atėjus nakčiai keliolika vabzdžių liko šalia sandariai užkimštų lizdų. Skruzdėlės orientacijos praradusios nebuvo: jos apgalvotai padėjo įslaptinti įėjimus, beveik valandą nešiodamos ir grūsdamos smėlio grūdelius į skyles, kol jos tapdavo neatskiriamos nuo aplinkos. Atėjus rytui ir įėjimams į lizdą vėl atsivėrus, šių darbininkių niekur nesimatė. Kur jos dingo, mokslininkai išsiaiškino likusias skruzdėles sumetę į plastiko dubenį: tik 6 iš 23 vabzdžių išgyveno per naktį. Tai rodo, kad vakarinė pagalba kolonijai yra savižudiška.
„Daugiatūkstantinėje kolonijoje kas vakarą prarasti keletą darbininkių tam, kad būtų padidintas lizdo saugumas, yra racionalu natūraliosios atrankos požiūriu“, – sako Didžiosios Britanijos Sasekso universiteto vabzdžių biologas Francis Ratnieksas. Nuo ko skruzdėlės saugo savo lizdus, lieka mįslė. Mokslininkai spėja, kad jos slepiasi nuo didelių keliaujančių plėšriųjų skruzdėlių kolonijų, kurios savo kelyje suėda visa, kas gyva. Na va: pasirodo, net iš skruzdėlių yra ko mokytis.
Sudie varlėms
Kas bendro tarp varlės ir dinozauro? Ogi masinis išnykimas. Mokslininkų teigimu, pasaulyje sparčiai nykstančios amfibijos gali skelbti apie pirmąjį masinį gyvūnijos išnykimą nuo tada, kai prieš 65 mln. metų išmirė dinozaurai. Nuo trečdalio iki pusės visų varliagyvių rūšių šiuo metu skaičiuoja paskutiniąsias savo dienas. Mokslininkai tiksliai nežino, kada šis procesas prasidėjo: prieš 10 tūkstančių metų, per pramonės revoliuciją, o galbūt šiame šimtmetyje.
JAV Berkeley universiteto tyrimas tvirtina, kad šis nykimas skiriasi nuo penkerių iki šiol buvusių, nes jis neturi nieko bendra su asteroidais, vulkanų suaktyvėjimais arba atvėsusiais jūrų vandenimis. Pagrindinė krizės priežastį – mes. Amfibijos sugebėjo išgyventi asteroido smūgį, kuris, kaip manoma, nušlavė dinozaurus, tačiau žmogaus veiklos sukeltiems pokyčiams jos yra pačios jautriausios. Beveik 200 amfibijų rūšių dingo nuo Žemės paviršiaus vien per pastaruosius kelis dešimtmečius. Viena priežasčių – grybelinė odos liga, vadinama chytridiomikoze. Ji susijusi su masinėmis varlių žūtimis Centrinėje ir Pietų Amerikoje ir toliau žudo amfibijas beveik visur kitur pasaulyje. Labai gali būti, kad ligą platina žmonės, paskleisdami amfibijų naujose vietovėse.
Gyvenamųjų plotų siaurėjimas – dar vienas faktorius, veikiantis 90 proc. amfibijų rūšių, kurias Tarptautinė sąjunga gamtos saugojimui (IUCN) įvardija kaip nykstančias. Amfibijoms tinkamus gyventi plotus vis labiau riboja ne tik šylantis klimatas, tačiau ir nuolatinė žmonių veiklos plėtra. Tyrimo autoriai jį baigia nerimą keliančia išvada: mes vargu ar galime sustabdyti prasidėjusį masinį rūšių nykimą, tačiau jei ir galime, laiko yra likę labai nedaug. Nežinau, ar labai pasiilgsiu varlių – niekada su jomis į dideles draugystes nesivėliau. Tačiau keista ir liūdna suvokti, kad mūsų vaikai ar vaikų vaikai jau gali nebežinoti, kaip skamba vakarinis varlių kurkimas...
