„Susidomėjimas yra labai didžiulis nuotoliniu arba e.mokymusi, nes jis suteikia savarankiško mokymosi galimybes. Jis jau eina ir į kitus sektorius – tęstinio, papildomo, profesinio ugdymo. Nuotolinio mokymosi elementai, kai mokymosi medžiaga yra skaitmenizuota, tikrai labai plinta“, – Žinių radijo laidoje „Tinklas“ kalbėjo D.Rutkauskienė.
Lietuva nuo 2000 metų turi jungtinę KTU ir VGTU magistro studijų programą „Nuotolinio mokymosi technologijos“.
Labai svarbu išmokti dėstytojui, kaip panaudojant virtualią aplinką tą mokymą teikti. Dėstytojų užduotis – būti ne tuo dėstytoju, kur anksčiau ant lentos rašė, o vadovu, – sakė D.Rutkauskienė.
D.Rutkauskienė paaiškino, kad nuotoliniam mokymuisi yra naudojama daug medžiagos, pateiktos pagal e-mokymosi metodiką skaitmenizuotoje erdvėje.
„Šalia labai svarbu išmokti dėstytojui, kaip panaudojant virtualią aplinką tą mokymą teikti. Dėstytojų užduotis – būti ne tuo dėstytoju, kur anksčiau ant lentos rašė, o vadovu ir, svarbiausia, organizuoti personalizuotą aplinką besimokančiajam“, – sakė D.Rutkauskienė.
Pašnekovės teigimu, e.dėstymo Lietuvoje nėra itin daug. Dažniausiai dėstytojai, anot jos, auditorijoje naudoja skaidres ir kitas technologijas.
„Lietuvoje, ką rodo pasaulinė praktika, mes naudojame mišrųjį mokymąsi, vadinamąjį „blender“: kada galima, mes susitinkame, nes žmogiškasis faktorius vaidina begalinį vaidmenį tolesniam komunikavimui virtualioje mokymosi erdvėje, o pačiame mokymosi procese jau naudojamos visos technologijos“, – dėstė D.Rutkauskienė.
D.Rutkauskienės teigimu, nuotoliniai mokymosi elementai, nors ir pritaikomi visoms disciplinoms, ne visoms yra būtini: „Visoms specialybėms galima naudoti nuotolinį mokymąsi, bet kai kurioms, kaip, tarkim, medicinai, labiau reikia ne virtualių laboratorijų, o praktinių įgūdžių, daugiau tradicinio mokymosi elementų, kada šalia yra dėstytojas.“
Be to, anot jos, kai kurioms disciplinoms, norint sukurti virtualius mokymosi elementus, pavyzdžiui, trimačius pasivaikščiojimus po smegenis, reikia didelių kaštų.
