Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Neaprėpiami daugiaaukščiai Maskvos požemiai, jų gyventojai, paslaptys ir vaiduokliai (nuotraukos, video)

Neglinkos požemiai
skyfi.org.ru nuotr. / Neglinkos požemiai
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Maskvos požemiai, kurie, kaip tvirtinama, per keliolika labirinto lygių leidžiasi po žeme net į 700 metrų gylį, nuolat audrina smalsuolių vaizduotę. Praėjusį ketvirtadienį vėl prabilta apie paslaptingąjį Rusijos sostinės požemių pasaulį, kai Maskvos meras Jurijus Lužkovas nusileido apžiūrėti Neglinkos upės požeminio kanalo.

Daugiau nei aštuonių su puse amžių istorija galinti pasigirti Maskva visą laiką plėtėsi tiek ant žemės, tiek ir po ja. Paranojiški carai rausė požeminius tunelius ir sandėlius, kuriuose saugojo savo turtus. Antai 1580-aisiais Ivanas Rūstusis liepė po žeme pastatyti jam kankinimų kambarį, o paskui, kaip teigiama legendoje, nužudė visus darbininkus, kad neliktų nė vieno, žinančio apie slaptaviečių egzistavimą ar jų vietą.

paratozor.livejournal.com nuotr./Neglinkos požemiai
paratozor.livejournal.com nuotr./Neglinkos požemiai

Vėliau po žeme buvo nutiestas platus kanalizacijos kanalų tinklas. Dar vėliau atsirado dujų trasų, elektros linijų, ryšių ir kitų modernių komunikacijų tuneliai. XX amžiuje atsirado ir milžiniškas metropolitenas. Plačioji visuomenė mato tik paradinę jo pusę, tačiau metropolitenas daug didesnis – jame yra paprastiems piliečiams nematomų atsarginių kelių, perėjimų, pagalbinių patalpų, ventiliacijos sistemos labirintas.

O kur dar nepaneigta legenda apie antrąjį metro – tris ar daugiau metro atšakų, prasidedančių po Kremliumi, esančių puskilometrio gylyje ir skirtų valstybės vadovams išvežti į saugias vietas užmiestyje karo ar kitų pavojų metu. Sovietai taip pat po žeme išrausė slaptus KGB tunelius, klausymosi aparatūros postus, slėptuves karo atvejui.

Tarakonai albinosai bėgo nuo J.Lužkovo

paratozor.livejournal.com nuotr./Neglinkos požemiai
paratozor.livejournal.com nuotr./Neglinkos požemiai

Pasak Maskvos požemių tyrinėtojų, visas jų tinklas panašus į milžinišką susiraizgiusį kirmėlyną, o bendras tunelių ilgis gali siekti ir kelis tūkstančius kilometrų. Taip pat teigiama, kad požemiai driekiasi per penkiolika lygių žemyn, o pačiame žemiausiame yra jau minėtas slaptas antrasis metro, vietomis besileidžiantis į daugiau nei puskilometrio gylį (kiti tvirtina, kad antrasis metro yra tik septintame lygyje).

Ketvirtadienį po žeme nusileidęs J.Lužkovas vaikštinėjo tik pirmajame, viršutiniame, lygyje – Neglinkos kolektoriuje. Į Maskvos upę įtekanti Neglinkos arba Neglinajos upė XIX–XX amžiais buvo paslėpta po žeme. Į jos požeminį kanalą nusileidęs J.Lužkovas, kaip rašo lenta.ru, tikina jau ten pamatęs paslaptingų, tik požemiuose gyvenančių, sutvėrimų. Į dienos šviesą sugrįžęs miesto vadovas žurnalistams pasakojo Neglinkoje regėjęs gigantiškų tarakonų albinosų, kurie vengia žmonių ir puikiai plaukioja. J.Lužkovo tarakonai, kaip pažymi lenta.ru, panašu, kad papildys keistų Maskvos požemių gyventojų sąrašą.

Apie baltus požemių tarakonus J.Lužkovas prasitarė, kai atsakinėjo į žurnalistų klausimą, ar požeminė Neglinka, tekanti per Maskvos centrą, nekenkia Didžiojo teatro pamatams. Miesto vadovas nuramino, kad upė nedaro jokio poveikio atrestauruotiems teatro rūmams. Tačiau meras pažymėjo, kad šis tas baisaus Neglinkoje vis dėlto yra. Ten, pasak jo, po žeme, gyvena milžiniški balti tarakonai.

skyfi.org.ru nuotr./Neglinkos požemiai
skyfi.org.ru nuotr./Neglinkos požemiai

J.Lužkovas vabzdžių gyvenimą nupasakojo taip: „Ten gyvena ir klesti stambūs tarakonai, kokių mes savo įprastame gyvenime ir buityje net nesame įsivaizdavę – gal dešimties centimetrų dydžio. Jie baltutėliai, nes ten tamsu, ir jie nenori, kad žmogus liestųsi prie jų. Aš pamėginau tai padaryti, bet jie iš karto šoka į vandenį. Jie geri plaukikai.“

Žiurkės užauga „tik“ iki 65 cm ilgio

J.Lužkovo pamatyti vaizdai – ne patys maloniausi. Tačiau, kaip kalba Maskvos požemių tyrinėtojai, po megapolio gatvėmis gyvena ir daug baisesnių gyvių. Įprasčiausiais požemių gyventojais galima laikyti didžiules žiurkes. Apie jas nors kartą yra girdėjęs kiekvienas Maskvos gyventojas. O vadinamieji „digeriai“ – požemių tinklų ir komunikacijų tyrinėtojai – apie graužikes-gigantes užsimena kiekvieną kartą, kai pasakoja apie savo eilinį nusileidimą po žeme.

Tačiau, pasak neoficialaus Maskvos „digerių“ lyderio ir šios veiklos pradininko Vadimo Michailovo, milžiniškas žiurkes po Maskva galima sutikti ne taip jau dažnai. Interneto konferencijoje bendraudamas su leidinio „Argumenty i fakty“ skaitytojais, požeminės Maskvos meru vadinamas V.Michailovas papasakojo, kad daugelis perdeda tikindami, jog žiurkės-gigantės siekia iki 2 metrų ilgio. Pasak „digerių“ lyderio, jos geriausiu atveju užauga „tik“ iki maždaug 65 cm.

skyfi.org.ru nuotr./Neglinkos požemiai
skyfi.org.ru nuotr./Neglinkos požemiai

„Prieš 15 metų, kai sutikome stambią žiurkę, maždaug nutrijos dydžio, mes vos pabėgome, nes šie egzemplioriai – jų populiacijoje būna po penkias šešias ir jos atsiranda kas penkerius šešerius metus – šie egzemplioriai labai agresyvūs. Tai ne mutacija, jos ne gigantės, bet pilkosioms žiurkėms tai stambūs egzemplioriai, ir jie atsiranda periodiškai“, – pasakojo „digeris“.

Plėšrieji sliekai medžioja aklas žuvis

V.Michailovas ne kartą pasakojo, kad gyvybė požeminėje Maskvoje apskritai labai įvairi, tačiau tikrai labai keista ir nedraugiška. Itin nemalonūs „digerių“ lyderiui kažkodėl yra didžiuliai požeminiai grybai, kurie su grybiena apima apie 20 metrų plotus. V.Michailovas prisipažino, kad jis ir jo kolegos stengiasi kuo trumpiau užsibūti greta tokių požeminės gyvybės atstovų. „Greta tokio grybo pradedi jausti nerimą, ima suktis galva, apsisaugoti nuo to nėra jokio būdo, ilgai tokiuose rajonuose, kuriuose auga šie grybai, mes neužtrunkame“, – pažymėjo V.Michailovas.

Kiti pomaskvinės floros ir faunos atstovai V.Michailovą, atrodo, ne itin baugina. „Digeris“ ne kartą pasakojo, kad po Maskvos gatvėmis gyvena didžiuliai žiogai ir tarakonai (spalvos nepatikslino), dažnai jie pasiekia vidutinio vėžlio dydį. Be to, jie dar ir skraido (ar moka plaukioti, nežinoma).

Be žiurkių ir tarakonų, Maskvos požemiuose, kaip kalba ten pabuvoję žmonės, taip pat galima sutikti ir pusmetrinių sliekų. Jie medžioja požemines žuvis (jų, beje, taip pat daug ir jos paprastai atrodo siaubingai – tai be akių, tai be pelekų). Baltus plėšrius sliekus yra sutikęs ir požeminių tyrinėjimų centro OSTROB vadovas Michailas Savkinas. Jis nuolat po požeminius Maskvos kolektorius vedžioja žurnalistus ir pasakoja jiems visokias siaubingas istorijas: tiek apie apverktiną Maskvos požemių būklę, tiek ir apie baisius padarus, gyvenančius juose.

wikimedia.org nuotr./Antrasis Maskvos metro, kaip jį įsivaizduoja specialiosios JAV tarnybos.
wikimedia.org nuotr./„Antrasis“ Maskvos metro, kaip jį įsivaizduoja specialiosios JAV tarnybos.

Tiesa, M.Savkinas, priešingai nei V.Michailovas, tikina, kad po žeme gyvena ne paprastos didelės žiurkės, o vos ne Godzilos. Pasak OSTROB centro (kaip pažymi skeptikai, niekas niekada nėra matęs nė vieno šio centro atstovo, be paties M.Savkino) vadovo, vieną kartą jis kolektoriuje sutiko jauno paršelio dydžio žiurkę. „Ji apskritai buvo labai panaši į kiaulę: didžiulė, beveik plika, blyškios spalvos odos ir trumputėmis silpnomis kojytėmis. Mes maždaug sekundę žiūrėjome vienas į kitą, ko gero mano pasirodymas apstulbino žiurkę ne mažiau, nei jos – mane. O po sekundės ji ėmė žviegti“, – pasakojo M.Savkinas laikraščio „Večerniaja Moskva“ žurnalistams.

Keistos būtybės pasmaugia girtuoklius

Tačiau į požemius nusileidusius nuotykių ieškotojus gąsdina ne tik didžiulės žiurkės, dubenėlio dydžio žiogai ar pusmetrinės auslindos, tačiau ir visiškai nepažįstami padarai. Egzistuoja legenda apie tai, kad sovietiniais laikais Maskvos tuneliuose buvo ketinama statyti savarankišką požeminį miestą, kuriame žmonės galėtų gyventi net neišeidami į paviršių.

Statybų užsakovės neva buvo saugumo struktūros. Jos ir pasiūlė iš pradžių, prieš pradedant statybas, surengti eksperimentą. Buvo sukviesta speciali žmonių grupė, kurią vėliau „ištrėmė“ keliems mėnesiams po žeme. Tokiu būdu neva mėginta išsiaiškinti, kaip stipriai gyvenimas po žeme veikia normalaus žmogaus psichiką. Per porą mėnesių, kuriuos tyrinėtojai praleido izoliuoti po žeme, jie suspėjo tapti neįprastų reiškinių liudininkais. Mokslininkai neva nuolat jautė, kad juos kažkas stebi, kad aplink yra protingų būtybių, ir net matė tamsoje šviečiančias akis.

Scanpix nuotr./Maskvos metro statytojas (1934 m.)
„Scanpix“ nuotr./Maskvos metro statytojas (1934 m.)

Eksperimento dalyviai į paviršių sugrįžo visiškai įbauginti – jie kalbėjo, kad po žeme gyvena blyškiaodžiai į žmones panašūs padarai, kurie minta lervomis, sliekais ir mineralų turtinga žeme. Kalbėta net, kad tyrinėtojai požemiuose aptikdavo kažkieno pasmaugtus valkatas. Pasak eksperimento dalyvių, juos žudė tie patys blyškūs padarai, agresyviai reaguojantys į alkoholio kvapą.

Jokio požeminio gyvenamojo komplekso, žinoma, niekas po to nestatė. Kam gi paviršiaus gyventojams lįsti po žeme? O tie keisti padarai, kalbama, vis dar klaidžioja tiesiog po eilinių maskviečių kojomis.

Kai kurie, beje, kelia versiją, kad panašų į žmonių pavidalą turintys padarai, neva gyvenantys Maskvos požemiuose, yra senovės žmonės, anksčiau dėl kažkokios priežasties nusprendę palikti planetos paviršių. Ten, po žeme, dėl tamsos, komfortiškos temperatūros ir pakankamo maisto kiekio, jie nesugebėjo išsivystyti į pilnaverčius žmones, tačiau prisitaikė prie atšiaurių sąlygų, tapdami beveik akli, mažyčiai ir blyškiaodžiai.

Na, o kodėl po žeme negyventi kokiems nors keistiems senoviniams padarams? Juk, kaip tvirtina kai kurie tyrinėtojai, Maskvos katakombose yra tokia zona, kurioje laikas eina neteisingai – tai skuba, tai visai sustoja.

Į savižudžių ežerą tyrinėtojai negrįžo

Scanpix nuotr./Maskvos metro statybos nenutrūko ir aiais laikais.
„Scanpix“ nuotr./Maskvos metro statybos nenutrūko ir šiais laikais.

Nuo žmonių giminės atskilę padarai požemius dalijasi ne tik su nesuskaičiuojamais vabzdžiais-albinosais, bet, žinoma, ir su vaiduokliais. Legendos apie juos – baisesnės viena už kitą. Net „digeris“ V.Michailovas nesusilaikė neprisiminęs vienos iš jų.

Kartą jis ir jo būrys pamatė vaiduoklį po Sklifosovskio institutu. Ten, vienoje iš akmeninių „kamerų“ po žeme, „digeriai“ pamatė šmėklą – sienoje buvo aiškiai „matyti“ moters siluetas. Po to jis išnyko, lyg būtų įsiurbtas akmens. „Aš po to kalbėjausi su žmonėmis, tyrinėjančiais paranormalius reiškinius, juos dar vadina vaiduoklių medžiotojais. Jie pareiškė: „Jūsų atvejis įrodo, kad vaiduoklis, kaip mes jį apibūdiname, mato aplinkinę realybę, jaučia save toje realybėje ir net suvokia visą savo padėties siaubingumą“, – kažkada leidiniui „Novaja gazeta“ pasakojo V.Michailovas.

„Digerių“ lyderis taip pat vienam leidiniui papasakojo aptikęs požeminį ežerą. Pasak legendos, XVIII amžiuje jame masiškai žudėsi valdžios persekiojami sentikiai. Jokių vaiduoklių tyrinėtojai tą kartą nepamatė, tačiau tikina, kad jie pasistengė iš tos vietos kuo greičiau išsinešdinti ir niekada nesiryžo grįžti atgal. „Mes visa esybe jautėme, kad ten kažkada įvyko kažkas siaubingo. Aplink tvyrojusią įtampą galėjai tiesiog pačiupinėti ore“, – prisiminė V.Michailovas.

Žuvusiųjų traukinys pasirodo kiekvieną mėnesį

Scanpix nuotr./Metro stoties Dostojevskaja statybos
„Scanpix“ nuotr./Metro stoties Dostojevskaja statybos

Milžiniškasis Maskvos metropolitenas turi daugybę savo šiurpių legendų, primena lenta.ru. Kalbama, kad statant Sokolnikų (anksčiau Kirovo-Frunzės) stoties ir linijų tunelius, o po to Arbato-Pokrovskajos ir Zamoskvoreckajos linijas aptiktus senų kapinių palaikus vėl užkasdavo tose pačiose vietose. Neva dėl to, kad statytojai sutrikdė ten palaidotųjų dvasių ramybę, jos dabar neduoda ramybės keleiviams ir metro darbuotojams: pakiša kojas važiuojantiesiems eskalatoriais, beldžia į pravažiuojančių vagonų langus, per spūstį stumia keleivius nuo platformų ant bėgių ir net kursto gyvuosius nusižudyti.

Viena iš populiariausių siaubo istorijų – pasakojimas apie traukinį su nuteistųjų, stačiusių žiedinę metro liniją ir žuvusių statybų metu, dvasiomis. Pasakojama, kad kartą per mėnesį, naktį, metro žiedu pravažiuoja traukinys, kuris stoja kiekvienoje stotelėje, tačiau labai retai atidaro duris. Mašinisto kabinoje neva sėdi vienas žmogus, apsivilkęs seno pavyzdžio uniformą.

Vagonai pagal vieną versiją tušti, o pagal kitą – prigrūsti išsekusių vyrų pilkais drabužiais. Bėgant laikui legenda apaugo spalvingomis detalėmis. Pavyzdžiui, teigiama, kad nusikaltusius nuteistuosius užmūrydavo tunelio sienose arba numesdavo į gilias ventiliacines šachtas. Pastebėjusieji vaiduoklių traukinį perspėjami jokiu būdu nesiartinti prie jo ir neiti į vidų, jeigu durys atsidarytų.

Eskalatoriaus aukos klaidžioja jau tris dešimtmečius

Scanpix nuotr./Metro stoties Dostojevskaja statybos
„Scanpix“ nuotr./Metro stoties Dostojevskaja statybos

Kita klasikinė siaubo istorija yra apie Juodąjį mašinistą. Pasak legendos, prieš daugelį metų gelbėdamas keleivius apdegė avarinio sąstato mašinistas. Po to jis mirė ligoninėje, o metropoliteno vadovybė jam suvertė visą kaltę. Nuo to laiko mašinisto vaiduoklis klaidžioja tuneliais, o vėlų vakarą jį galima sutikti ir metro stotyse. Tokią pačią istoriją galima išgirsti ir apie bėgių tikrintoją. Abu vaiduokliai yra visiškai nepavojingi ir tik ieško teisybės.

Dar viena siaubinga istorija susijusi su eskalatoriaus avarija Aviamotornaja stotyje, įvykusia 1982 metais. Tada žuvo 8 žmonės ir dar 30 buvo sužeista. Avarija įvyko dėl neteisingai sureguliuotų avarinių stabdžių ir netobulos eskalatoriaus konstrukcijos. Nepaisant to, kad visi žuvo dėl to, jog ant jų užgriuvo minia kitų keleivių (tuo metu eskalatoriumi važiavo apie šimtas žmonių), po Maskvą pasklido gandas apie tai, kad žmones įtraukė ir į gabalus supjaustė judantys eskalatoriaus mechanizmai. Ir po to jau tris dešimtmečius iš lūpų į lūpas sklinda pasakojimai apie kruvinus vaiduolius be rankų, kurie kartais pasirodo Aviamotornaja stotyje.

Scanpix nuotr./Modernūs Maskvos metro tuneliai gerai apaviesti, tačiau legendos apie juose klaidžiojančius vaiduoklius neblėsta.
„Scanpix“ nuotr./Modernūs Maskvos metro tuneliai gerai apšviesti, tačiau legendos apie juose klaidžiojančius vaiduoklius neblėsta.

Viena naujausių Maskvos metro legendų yra apie studentę, prie kurios vakare vienoje stotyje ėmė priekabiauti girti vyrai. Pasak legendos, mergina pamėgino pabėgti nuo priekabiautojų, nušoko nuo platformos ir pasislėpė tunelyje. Nuo to laiko kartais tarp stočių galima pamatyti smulkutę moters šviesia suknele figūrą.

Na, ir jau visiškai paprasti atrodo pasakojimai apie daugybę atvejų, kai metro keleiviai požemyje susidūrė su kitų epochų atstovais: XX amžiaus pirmosios pusės maskviečiais, Antrojo pasaulinio ir Pilietinio karų laikų kariais, metro statytojais ir net raiteliais ant žirgų.

Nebus nieko nuostabaus, jeigu po kurio laiko, atslūgus skausmui, atsiras ir legenda apie sprogimų per paskutinį mirtininkių išpuolį Maskvos metro sudraskytų žmonių vaiduoklius.

Taigi J.Lužkovas, galima sakyti, po žeme pamatė tik banalius baltus tarakonus, nors požemiai, pasak daugybės jų tyrinėtojų ir šiaip legendų mėgėjų, slepia daug daugiau paslapčių, kurios vilioja ir vilios nuotykių ieškotojus.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min