Į nusikaltėlių tarpą tatuiruotės įžengė prieš pačių nuteistųjų norą. Pirmieji bandymai „ženklinti“ kalinius buvo pradėti norint pažymėti dezertyravusius iš mūšio lauko karius. Tokiu atveju net ir bausmę atlikęs žmogus visam gyvenimui tapdavo kaliniu visuomenės akyse, nes prasižengimą pažymintys simboliai ar žodžiai būdavo rašomi matomose vietose – pavyzdžiui, ant kaktos.
Bandydami nuo kūno panaikinti gėdos ženklus ir protestuodami prieš visą teisingumo sistemą, XVIII amžiuje iš Britanijos į Australiją ištremti kaliniai pradėjo modifikuoti jiems „suteiktas“ tatuiruotes.
Gaujų ar organizuotų nusikaltėlių tarpe kūno tatuiravimas tapo būdu parodyti savo nuopelnus, priklausymą tam tikrai grupuotei, teistumų skaičių, pobūdį.
Tarkime raidę „D“, kuri reikšdavo anglišką žodį „deserter“ (dezertyras) jie paversdavo dalimi kokios nors susigalvotos, prieš visuomenę protestuojančios frazės.
Netrukus tokie primityvūs pirmieji žingsniai išaugo į didžiules ženklų, simbolių, frazių ar tiesiog žodžių sistemas, naudojamas tarp skirtingų rasių ir tautybių kalinių. Iš kalinimo įstaigų šios sistemos įžengė ir į laisvę – gaujų ar organizuotų nusikaltėlių tarpe kūno tatuiravimas tapo būdu parodyti savo nuopelnus, priklausymą tam tikrai grupuotei, teistumų skaičių, pobūdį.
Šiuo metu pasaulyje galima išskirti penkis didžiausius tipus tatuiruočių, kuriuos naudoja nusikaltėliai ar jau nuteisti ir bausmę atliekantys asmenys, jais ir dalinamės su savo skaitytojais.
5. Britų mafijos tatuiruotės
Penktoje vietoje – Didžiosios Britanijos mafija. Nors dėl savo chaotiškumo ir organizacijos stokos daugelis tai vadina tiesiog gaujomis, šie iš vargingo darbininkų sluoksnio kilę nusikaltėliai turi savo (nors ir kuklią) tatuiruočių sistemą.
Žymiausias simbolis – akronimas ACAB. Jis turi kelias reikšmes, kurios keičiasi priklausomai nuo klausiančiojo asmens. Populiariausia manyti, jog tai žodžių „All Cops Are Bastards“ („Visi policininkai yra benkartai“) trumpinys.
 |
| Youtube.com kadras/ACAB akronimas, ištatuiruotas ant pirštų |
Tačiau jeigu reikšmės paklaustų naivus policininkas ar būsimasis darbdavys, tokie žodžiai yra slepiami ir teigiama, jog tai – nekaltas ir dievobaimingas „Always Carry A Bibble“ („Visada nešiokis bibliją“).
Į penketuką britų gaujos patenka dėl pirštų, kaip tatuiravimo vietos, išgarsinimo. Būtent dėl dažno ACAB akronimo darymo šioje kūno vietoje klaidingai manoma, jog piešiniai ant pirštų kilo Didžiosios Britanijos kalėjimuose.
Dauguma Britanijos gaujų naudotų tatuiruočių dabar paplito tarp jaunimo. Taip pabrėžiamas ne tik maištas prieš visuomenę, bet ir bandoma apsimesti, jog asmuo priklauso kažkokiai gaujai, nors dažniausiai žmogus neturi jokios kriminalinės praeities.
4. Kinų triada
Ketvirti – kinų mafijos triados nariai. Jų plačiai po pasaulį pasklidusi nelegali veikla (šiuo metu triada aktyviai veikia Honkonge, Vietname, Taivane ir, be abejo, pačioje Kinijoje) išpopuliarino ir kūno puošybos būdą.
 |
| Youtube.com kadras/Tradicinis kinų drakonas, dažnai pasirenkamas triados narių |
Nors kinų nusikaltėliai ir yra gausiai tatuiruoti, ypatingos sistemos nėra. Šie narkotikų prekyba, reketu, prostitucija ir kontrabanda užsiimantys asmenys renkasi įprastus simbolius ar piešinius – dažniausiai tai būna kinų mitologijos veikėjai ir įvykiai, neretai į tatuiruotę įkomponuojant hieroglifus.
Pats tatuiravimas neužima didelės svarbos šių įstatymų pažeidėjų gyvenime.
3. Nuožmioji „Mara Salvatrucha“
Ypatingai žiauri ir nuožmi, iš daugelio tautybių žmonių sudaryta nusikaltėlių grupuotė, susikūrusi Los Andžele devintajame dešimtmetyje ir šiuo metu turinti beveik 100,000 aktyvių narių.
Sutrumpintai vadinama MS-13, ši milžiniška grupuotė taip pat yra ir turbūt gausiausiai tatuiruota. Dažniausiai kūnas puošiamas užrašais „MS“, „MS-13“, „Salvatrucha“, artimųjų ar šventųjų portretais, kaukolėmis bei kitais mirties simboliais.
Šie nusikaltėliai ypač nevengia viešai matomų tatuiruočių. Ir tai ne tik raidės ant pirštų, tai – didžiuliai užrašai ant veido, dažniausiai tie patys „MS“ ir „MS-13“.
Taip viešai pareikšdami savo priklausomybę grupuotei, nusikaltėliai tarsi pasako, jog nepaliks jos iki mirties. Tiesa, būtent tokios tatuiruotės greitą mirtį jiems ir atneša – policijai ar konkuruojančioms gaujoms nesunku pažinti reikalingą žmogų, kurio veidas tarsi apipiltas rašalu...
Dėl pastarosios priežasties naujoji „MS-13“ karta vengia viešo kūno žymėjimo – evoliucija matyt visgi veikia ir žmonės supranta, kas trukdo išgyventi.
2. Slaptoji jakudza
XII amžiuje iš samurajų klano kilęs nusikalstamas judėjimas iš kitų išsiskiria itin spalvingomis ir labiau tapybą primenančiomis tatuiruotėmis, kuriose gausu japonų mitologijos veikėjų, demonų ar budizmo ženklų.
Įspūdingi piešiniai simbolizuoja ir jakudzos nario gebėjimą ištverti skausmą. Šiuolaikinis tatuiruotės darymas taip pat nėra „pasivaikščiojimas parke“, tačiau japonai tai atlieka tradiciniu senoviniu būdu – jokių tatuiravimo mašinėlių, viskas daroma meistriškais rankų judesiais valdoma plieno adata arba tiesiog užaštrinta bambuko lazdele.
 |
| Youtube.com kadras/Jakudzos nariai demonstruoja tatuiruotes |
Toks būdas – ne tik skausmingas, bet ir itin ilgas ir šiuo metu brangiai kainuojantis. Dabar pasidaryti tradicinę jakudzos tatuiruotę gali užtrukti iki penkerių metų ir kainuoti apie 20,000 dolerių.
Nors piešinys dengia didžiąją dalį kūno, tam tikros matomos vietos (dalis galūnių, kaklas ir veidas) lieka netatuiruotos. Taip siekiama išlaikyti slaptumą ir neišsiduoti viešumoje. Tatuiruotinos vietos buvo nustatytos paprastai – rašalu „padengti“ galima tas kūno vietas, kurios nėra matomos vilkint tradicinį japonų rūbą – kimono.
Slaptoji japonų nusikaltėlių organizacija užtraukė neigiamą reputaciją visoms tatuiruotėms Japonijoje, todėl iki šiol piešiniais save papuošusį žmogų japonai gali išprašyti iš savo namų. Draudimai galioja ir viešose pirtyse ar baseinuose – ten tatuiruoti žmonės dažniausiai taip pat nėra pageidaujami.
Vienintelis atvejis, kada jakudza narys atvirai demonstruoja kūną išmarginusį meną – tai tarpusavio susitikimai. Tada yra įprasta sėdėti apsinuoginus iki pusės, taip parodant savo priklausomybę nusikalstamai struktūrai.
Garbinga antroji vieta Japonijai atitenka dėl didelio atsidavimo šiai meno šakai. Nors kalinių ir nusikaltėlių tatuiruotės dažnai būna itin prastos kokybės, japonai šioje vietoje yra kaip visada preciziški – iki šių laikų mažai meistrų sugeba pasiekti tokį profesionalumo lygį kūno puošybos srityje.
1. Rusijos kalėjimai ir „Vor v zakone“
Plačiai po Rusijos kalėjimus paplitusi „vor v zakone“ (pažodžiui iš rusų kalbos „vagis įstatyme“, tačiau reikšmė – „Nusikaltėlis, kuris gyvena vadovaudamasis vagių įstatymais“) organizacija toli už savęs palieka kitas nusikaltėlių tatuiruotes.
Nekalbėsime apie jų principus niekada nedirbti, nepaklusti įstatymui, piktavališkai gyventi visuomenei „ant sprando“ ir panašius dalykus. Apžvelgsime tik jų aistrą kūno modifikacijoms, kurios sudaro visiškai atskirą „vor v zakone“ pusę.
Visų pirma reikėtų paminėti, jog tatuiravimas beveik visais laikais Rusijos (arba buvusios SSRS) kalėjimuose buvo uždraustas. Dėl šios priežasties kalinius nuolat kankino medžiagų ir reikmenų stygius.
Tačiau prie didelių norių atsiranda ir galimybės – bėgant metams Rusijos įkalinimo įstaigose laiką leidžiantys asmenys ištobulino patikimą, sunkiai prižiūrėtojų aptinkamą, tačiau neitin kokybišką tatuiravimo techniką.
 |
| Youtube.com kadras/Rusijos kalėjime darytos tatuiruotės |
Mašinėlę dažniausiai sudaro mechaniškai ranka užsukama barzdaskutė, prie kurios vietoj adatos yra tvirtinama gitaros styga arba tiesiog vielos gabalas. Rašalo gamyba kiek neįprastesnė – tam naudojamas išlydytas kalėjimo batų padas, sumaišytas su... šlapimu. Dažniausiai šlapimas naudojamas to žmogaus, kuriam tatuiruotė ir yra daroma.
Tokie primityvūs metodai padeda vėliau atskirti Rusijos kalinių tatuiruotes nuo kitų, darytų profesionaliai – jos būna blankios melsvos spalvos, neryškios, išsiliejusiomis linijomis.
Vistik „vor v zakone“ didesnį dėmesį skiria ne tatuiravimo technikai, o pačių piešinių turiniui. Atrodo, jog kiekvienas taškelis, kiekviena linija, detalė ir simbolis turi savo griežtą reikšmę...
Pasišventę gyvenimą praleisti už įstatymo ribų, kaliniai kiekvieną savo odos centimetrą skiria gyvenimo istorijos surašymui. Tai – tarsi metraštis. Įgudęs, su „vagių įstatyme“ kasdienybe susipažinęs asmuo vien pažvelgęs į nuodėmingojo kūną gali perskaityti jo teistumų skaičių ir pobūdį.
Pavyzdžiui, ištatuiruota cerkvė pasakys, kiek kartų asmuo atlikinėjo bausmę – užteks suskaičiuoti kupolų skaičių. Jeigu kalinys ant savęs nešioja voratinklį – galima neabejoti, jog tai nuo narkotikų priklausomas žmogus.
Pasišventę gyvenimą praleisti už įstatymo ribų, kaliniai kiekvieną savo odos centimetrą skiria gyvenimo istorijos surašymui. Tai – tarsi metraštis.
Tačiau ne tik pats piešinys, bet ir jo vieta turi didžiulę reikšmę. Žvaigždės, ištatuiruotos ant kelių – simbolis, jog nusikaltėlis niekada prieš nieką nesiklaups ant kelių. Tačiau tos pačios žvaigždės ant pečių jau yra garbingas ženklas, kad asmuo yra tikras „vor v zakone“.
Tik nedaugelis patekusių į žiaurią Rusijos kalėjimų sistemą tampa tikru „vagimi įstatyme“. Tai laikoma itin garbingu titulu, kurį reikia užsitarnauti, žinoma, visų pirma išgyvenant. Priešingai, nei britų gaujų atveju, su šiomis tatuiruotėmis juokauti nevalia.
Posakis liepa neišsižadėti „ubago terbos“ ir „tiurmos“. Juokais laisvėje pasidarytos atrodytų nekaltos žvaigždės ant pečių, nutikus nelaimei ir patekus už grotų Rusijoje (ir ne tik – šis įspėjimas galioja ir Lietuvoje, buvusioje Sovietų Sąjungos valstybėje, kurios kalinimo įstaigų sistema perėmė nemažai niuansų ir iš didžiojo lokio šalies) reikštų tikrų tikriausią pražūtį.
Kitaip tariant – dar tą pačią dieną iš kameros „draugų“ gautum peilį ir įspėjimą, jog iki rytojaus tatuiruočių nebeliktų. Priešingu atveju sekančią dieną jos gali dingti kartu su visomis galūnėmis.
Žiauri posovietinių šalių teisingumo vykdymo sistema tokiomis nuobaudomis toli gražu neapsiriboja. Už prasižengimą nerašytoms vidinėms kalėjimo taisyklėms tatuiruotė gali būti padaryta ir ne kaip įvertinimas, o bausmė. Todėl mažai kas nori neklausyti aukštesnės kastos nuteistųjų ar dar blogiau – jiems prasilošti žaidžiant azartinius žaidimus, kadangi menkas malonumas Rusijos kalėjime vaikščioti su užrašu ant kaktos, sakančiu, jog žmogus yra homoseksualus.
Tokius gėdos ženklus daugelis mėgina vėliau naikinti, dažniausiai – deginant tatuiruotes cigaretėmis. Deja, toks būdas tik dar labiau sužaloja odą, tačiau tai būna vienintelė išeitis nenorint mokėti milžiniškų sumų už lazerinį rašalo iš odos šalinimą.
Tatuiruotė – amžinas ženklas, lydėsiantis ją nešiojantį žmogų iki paskutinės kelionės, todėl ji turėtų būti verta pasididžiavimo, o ne gėdos jausmo ar slėpimo praėjus keliems metams po jos padarymo.
