Žurnalo straipsnyje pateikiama prielaida, jog vandens galima rasti ties Mėnulio ašigaliais. Ankščiau buvo manoma, kad nuo šio dangaus kūno susiformavimo pradžios per 4,5 mlrd. metų vanduo visiškai išgaravo. Tačiau iš naujo nuodugniai ištyrus į žvirgždą panašius stikliškus grūdelius, kuriuos į Žemę atgabeno „Apollo“ misijos, sulaukta staigmenos - Mėnulio uolienose mokslininkai aptiko itin mažą, tačiau „intriguojantį“ vandens kiekį.
Pasak mokslininkų, šie vandens pėdsakai liudija, jog Mėnulio uolienose, kol šios nebuvo ugniniais fontanais ištryškusios į paviršių, vandens kiekis buvo daug didesnis. Panašus vandens kiekis buvo pirmykštėje magmoje, kuri kadaise veržėsi iš Žemės vandenynų kalnagūbrių.
Mėnulis neturi atmosferos, todėl, vėstant į paviršių išsiveržusioms išsilydžiusioms uolienoms, beveik visas jose buvęs vanduo buvo prarastas. Maždaug 95 proc. vandens garų išsisklaidė kosmose. Tačiau, kaip teigia teorija, dalis garų galėjo nuslinkti į šaltus Mėnulio ašigalių regionus ir susikaupti ledo pavidalu niekada saulės neapšviečiamuose gilių kraterių dugnuose.
Mėnulyje suradus vandens, būtų pasiektas svarbus laimėjimas. Tai ženkliai sumažintų galimo ilgalaikio žmonių įsikūrimo Mėnulyje kaštus, rašoma „Nature“.
