Legendomis jaunimo tarpe apipintas kaimelis Prancūzijoje ilgąjį savaitgalį persikėlė į Vilnių. Nuo penktadienio iki sekmadienio Vilniuje vyksta renginys „Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje“, į kurį jaunimas suvažiavo iš visų Europos kampelių – nuo Portugalijos iki Baltarusijos.
Čia jie dalyvauja bendrose pamaldose, teminiuose užsiėmimuose, rengiamos ekskursijos po miestą. Į Vilnių atvyko daugiau nei 5000 maldininkų – dalyvių teigimu, vakar pamaldose dalyvavo virš 7000 žmonių. Prie piligrimų gali jungtis visi miestiečiai – vienintelis reikalavimas yra išbūti visą pamaldų laiką ir taip pajusti Taizė dvasią
Tris dienas jaunieji maldininkai būriuojasi prie Katedros – šioje vietoje ir sutikau savo pašnekovus.
Taizė – jaunimo maldos už taiką
Šviesiaplaukė Tania iš kaimyninės Baltarusijos sostinės Minsko Taizė renginyje lankosi pirmą kartą. „Prieš tai esu girdėjusi apie tokius susitikimus, bet niekada nežinojau, kaip visa tai vyksta iš tikrųjų. Man Taizė – tai jaunimo susitikimo vieta, kur meldžiamasi už taiką visame pasaulyje. Pasitaikė proga čia atvažiuoti – kol kas viskas labai patinka“, – su šypsena kalbėjo baltarusė.
Mergina su ugnelėmis akyse pasakojo, kad kol kas labiausiai jai įstrigo vakarykštės pamaldos. „Meldėmės giedodami, meldėmis ir tyloje. Tyloje gali apmąstyti savo gyvenimą, pagalvoti apie tai, ką gali duoti Dievui, ar turi ką šiuo metu Jam pasakyti. Pajauti žodžiais neapsakomą Kristaus meilę ir supranti, kad viskas čia vyksta dėl tavęs“, – šnekėjo Tania. Ji kartu su dar keturiomis merginomis apsistojo vilniečių šeimoje. „Labai skaniai mus maitina, o šeimininkė rūpinasi kaip mama“, – apie laikinuosius namus kalbėjo jaunoji piligrimė.
Sužavėjo muzika gatvėse ir bažnyčios
Ukrainiečiai Vladimiras ir Ivanas iš Lucko negailėjo pagyrų Vilniaus senamiesčiui: „Puikios bažnyčios, žmonės dainuoja ir groja gatvėse. Nuostabi muzika ir visur jaučiama draugiškų žmonių energija“.
Tyloje gali apmąstyti savo gyvenimą, pagalvoti apie tai, ką gali duoti Dievui, ar turi ką šiuo metu Jam pasakyti, – kalbėjo baltarusė Tania.
Nei vienas iš vaikinų nėra buvęs Taizė kaimelyje Prancūzijoje, tačiau Vladimiras prieš ketverius metus buvo tokiame pačiame renginyje Vokietijoje. „Pagrindinė atvykimo priežastis – pamaldos, tačiau taip pat verta į tokius susitikimus važiuoti ir dėl naujų pažinčių, ir diskusijų įvairiomis temomis. Susipažįsti su kitų šalių kultūromis, bendrauji su žmonėmis. Aišku, malda tikriausiai pats svarbiausias tikslas, bet visa kita irgi svarbu“, – vienas per kitą kalbėjo Vladimiras ir Ivanas.
Paklausus, ką jiems gyvenime reiškia Dievas, stojo tyla. Po pasitarimo ukrainietiškai į klausimą pabandė atsakyti Vladimiras. „Dievas reiškia labai daug – sunku paaiškinti žodžiais. Tai yra kažkas, kuo tu gali pasitikėti, pasikliauti, kai tau yra sunku. O jei esi pilnas džiaugsmo – turi su kuo pasidalinti. Tai nuostabus jausmas, kai yra, kas tave supranta. Labai stiprus jausmas, bet negaliu tau niekaip nei rusiškai, nei angliškai to paaiškinti“, – kalbėjo vaikinas.
Savanoris: jaučiu Dievo malonę
Tarptautinis jaunimo susitikimas – šventė ne tik atvykusiems, bet ir jiems talkinantiems savanoriams. „Tai gera patirtis žmogui, norinčiam ko nors naujo ir neįprasto. Taizė esu pirmą kartą – patyriau Dievo malonę ir jo meilę: vakar per pamaldas negalėjau net ašarų suvaldyti. Faina, nes pasižmonėji, pamatai, ką reiškia būti savanoriu, kai tave gerbia ir klauso“, – pasakojo savanoriu renginyje dirbantis Arūnas iš Lazdijų.
Vaikinas prižiūri tvarką – kad pamaldų metu būtų tyla, kad niekas be leidimų nefotografuotų ir nefilmuotų ir taip nedrumstų maldininkų susikaupimo. „Taip pat, kad niekas nemiegotų“, – nusijuokęs priduria. Jis teigė, kad kiti Vilniuje vykstantys renginiai Taizė jaunimo neblaško – esą laisvu nuo užsiėmimų metu jie gali pasivaikščioti po miestą, pažiūrėti, kaip švenčia vietinis jaunimas.
„Man Dievas reiškia labai daug – nuo 12 metų patarnauju savo parapijos bažnyčioje. Negalėčiau jos palikti. Jaučiu, kad Dievas visada su manimi ir juo pasikliauju“, – apie tikėjimą prakalbo Arūnas.
Jis pasakojo, kad dėl gilaus tikėjimo sulaukia pašaipų iš bendramokslių. „Savo mokykloje jaučiuosi truputį paniekintas – visi į tai žiūri su panieka, nes nežino, kas tai per jausmas. Pavyzdžiui, kai kurie dabartiniai dvyliktokai irgi buvo patarnautojai, o dabar jie iš manęs šaiposi, kad visada į Bažnyčią vaikštau. Man jų darosi gaila. Jie manęs nediskriminuoja, tačiau yra per daug pripratę prie kitokio laisvalaikio – alkoholio, tabako ir šokių“, – atviravo vaikinas.
