Tokią Aralo jūros dabartį nulėmė ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įgyvendintas projektas. Vandeningų Amudarjos ir Syrdarjos upių vandenys buvo nukreipti vadinamuoju Karakumų kanalu į Vidurinės Azijos drėkinimo sistemas ir užtikrino medvilnės, ryžių ir vaismedžių plantacijų suklestėjimą. Projektas nusisekė, tačiau septintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje ketvirtas pagal dydį pasaulio ežeras, garsėjęs gigantiškų šamų populiacija, netikėtai pradėjo sekti.
Negaunančio iš Amudarjos ir Syrdarjos pakankamai papildymo Aralo plotas sumažėjo trimis ketvirčiais, o vandens jame dabar – 15 kartų mažiau. Dabar Aralo vandens sūrumas siekia 200 g druskų viename litre vandens. Tad pagal šį rodiklį ežeras atsilieka tik nuo Negyvosios jūros, kur šis rodiklis siekia 300 g/l.
Aralas nusenka ne pirmą kartą – kompiuteriais atlikti sudėtingi skaičiavimai parodė, jog per pastaruosius 10 000 metų ežero lygis smuko mažiausiai 4 kartus. Paskutinį kartą Aralas buvo nusekęs XVI a., tačiau ankstesnių permainų priežastys buvo natūralios, o dabartinių ežero problemų kilmė – antropogeninė. Aralas 1989 metais skilo į du atskirus telkinius – mažą Šiaurinį ir didelį Pietinį ežerus. Po kurio laiko pietinė ežero dalis dar sykį skilo į vakarinę ir rytų dalis. 2002 m, kai buvo pradėti tyrimai, rytinė dalis dar egzistavo, o dabar ji – jau išnykusi. Praėjusio amžiaus pabaigoje Arale gyveno 34 žuvų rūšys, iš kurių 20 rūšių turėjo verslinę reikšmę. Ežere žuvis gaudė žvejybos laivynas, o pakrantės gyvenvietėse veikė žuvies perdirbimo fabrikai. 2002 metais pietinėje Aralo dalyje liko 2 rūšių žuvys – plekšnė ir aterina. 2009 metais nebepavyko aptikti ir jų.
Ar įmanomas Aralo renesansas? Mokslininkų duomenimis, Aralo vandens lygis pasiektų buvusį lygį tik po 200 metų, jei būtų nustota imti vandenį iš ežerą maitinančių upių. Tyrėjai siūlo į Aralą nukreipti dalį Irtyšiaus nuotėkio. Šiaurinėje Aralo dalyje situacija šiek tiek stabilesnė, nes 2005 metais Kazachstane baigta statyti Kokaralo damba, kurios ilgis – 17 km. Šis pylimas sulaiko upių vandenį ir neleidžia jam plūsti į smėlynus. Per pastaruosius 4 metus Šiaurinės Aralo dalies vandens lygis pakilo tiek, kad čia vėl pradėtos veisti plekšnės. 2012 metais tikisi sužvejoti 10 000 t plėkšnių. Na, o pietinė Aralo dalis pagal prognozes gali tapti tokiu pat kurortu kaip Negyvoji jūra, nes be jokios abejonės atsiras nemažai norinčių paskaityti knygą gulint ant nugaros vandenyje. Deja, meškeriotojams ten jau nebus ką veikti.
