Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Meškeriojimo subtilybės. Eksperimentai su raudona spalva (I)

 Vartiklės su raudonomis uodegos peleko imitacijomis iš plastiko rudenį ypač veiksmingai vilioja lydekas apniukusiu oru
Vartiklės su raudonomis uodegos peleko imitacijomis iš plastiko rudenį ypač veiksmingai vilioja lydekas apniukusiu oru
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kiekvieno spiningautojo tikslas – rasti maksimaliai apetitišką plėšriosioms žuvims masalą, o tai lemia kriterijus, pagal kuriuos pasirenkami masalai konkrečiai žūklavietei ir konkrečiai žuvų rūšiai gaudyti. Kitaip tariant, bendro vardiklio lyg ir nėra, tačiau tarp daugybės versijų – kelios, tapusios neginčijamais kanonais, tarp kurių turbūt svarbiausia versija, bylojanti, kad spiningo masalai su raudonos spalvos akcentais – veiksmingesni. Kita vertus ši versija kelia daug klausimų, tarp kurių svarbiausi du: kokius masalus patartina spalvinti raudonais akcentais ir kokias žuvis jais vilioti?

Intuicijos suformuota tradicija

Nuo seno vartiklės, kuri prieš pusę amžiaus buvo svarbiausiu ir plačiausiai naudojamu spiningo masalu, trišakis buvo puošiamas raudonų siūlų šluotele, vėliau šį klasikinį derinį papildė uodegėlė iš raudono plastiko, primenanti žuvelės uodegos peleką, ir puokštelė iš raudonų plunksnų. Niekam nekildavo eretiška mintis, kad tokia masalo puošmena galbūt nereikalinga. Tuo labiau, kad daugelis meškeriotojų tais laikais blizges kaldinosi patys. Vargu ar kam būtų kilusi mintis puošti vartikles vien tam, kad jos gražiau atrodytų. Tiesa, patyrę meškeriotojai pridurdavo, kad tokie masalai tinkamiausi žvejoti lydekas, ešerius, sterkus, iš dalies – šapalus.

Kai atsirado technika, leidžianti kaldinti vartikles su žvynelių piešiniu ant šono, žiaunų ir žiomenų linijomis bei akies imitacija, dažnai pastarieji du elementai, o tiksliau, juos vaizduojančios įkirtos, būdavo dažomos raudonai. Kartais ant blizgių šono piešdavo raudonų taškų kombinaciją. Kartais spalvindavo žvynelius imituojančių įkirtų vidų.

 

Tradicija puošti spiningo masalus raudonos spalvos akcentais gyvuoja ir dabar, o svarbiausia, kad ši tradicija nežada išnykti. Atvirkščiai – ją papildo vis naujos versijos, nes tradicija jau seniai apima ne tik vartikles, bet ir sukres, voblerius, cikadas, guminukus... Žodžiu, visą šiuolaikinį spiningo masalų arsenalą.

 

Be jokios abejonės, tradicija spiningo masalus paryškinti raudonais akcentais atsirado intuityviai. Turbūt niekada nesužinosime, kas pirmas dekoravo trišakį raudonais siūlais, tačiau akivaizdu, kad jau pirmoje žūklėje šis patobulinimas pasirodė toks veiksmingas, jog anoniminis išradėjas propagavo jį visą gyvenimą. Nors galėjo būti ir kitaip – galbūt jį slėpė, tačiau kažkas nužiūrėjo, paskui pasidalino patirtimi su kitais, na, o bevielis meškeriotojų telegrafas suveikė akimirksniu...

 

Šiandien niekas neabejoja, kad raudonų siūlų muselė ant kabliuko – reikalingas akcentas. Tai kanonas. Bet kokiu atveju tokia puošmena masalo negadina.

 

Buliaus logika

 

Ichtiologų tyrimai rodo, kad masalų kūrybos tradicijos turi realų pagrindą – plėšriosios žuvys reaguoja į raudoną spalvą. Tad raudono plastiko uodegėlė ar raudona muselė, plazdanti ant masalo trišakio kaip vėliava, – papildomas dirgiklis, provokuojantis plėšrūną atakuoti panosėje judantį objektą. Kodėl raudona? Paaiškinimas paprastas – tai kraujo spalva.

 

Lydeka tarp gėlavandenių žuvų jautriausiai reaguoja į raudoną spalvą. Per daugelį metų mano sukaupta patirtis tai patvirtina. Lydekos, be jokios abejonės, vadovaujasi buliaus logika, kuri pakužda, kad raudona spalva signalizuoja apie lengvą grobį, o toks instinkto siunčiamas signalas žadina agresiją. Jis tuo didesnis, kuo lydeka aktyvesnė. Tad raudoną spalvą lydeka atakuoja kaip ir bulius – instinktyviai.

 

Kad raudona spalva plėšrūnams kelia asociacijų su krauju, patvirtina aromatinių dirgiklių panaudojimas. Masalai, suvilgyti kraujo kvapą skleidžiančiais ekstraktais, dažnai būna žymiai veiksmingesni už tokius pat bekvapius masalus. Todėl neatsitiktinai kai kurie spiningautojai prie vartiklių ar voblerių „uodegų“ tvirtinamų trišakių kotelius aptepa plonu kraujo aromatu dvelkiančios pastos „Mystic“ sluoksneliu. Paprastai net ir menkas sluoksnelis veiksmingas. Ypač žvejojant ešerius.

 

Ešerys gėlavandenių plėšrūnų hierarchijoje – antra žuvis, kuriai raudona spalva daro didelį poveikį, o kraujo kvapas juos vilioja netgi labiau nei lydekas.

 

Kitiems plėšrūnams – sterkams, šamams,šapalams, upėtakiams, meknėms, kiršliams – raudona spalva ne toks stiprus dirgiklis.Tiksliau tariant, ji provokuoja minėtas žuvis tam tikromis sąlygomis, tam tikru metų laiku ir, žinoma, priklausomai nuo vandens telkinio ypatumų. Tad reikia būti apdairiam ir atsargiai naudoti masalus su raudonais akcentais, nes jų poveikis būna įvairus. Vis dėlto tikrai akivaizdu, kad raudonos spalvos akcentai spiningo masalus patobulina ir jie būna veiksmingesni.

 

Kitas dalykas – kur, kada ir kaip raudonais akcentais papildytus masalus naudoti, o svarbiausia, kokius masalus ir kaip tobulinti (arba pasirinkti jau paruoštus meškeriojimui).

 

Kaip spręsti dilemą?

 

Pirmiausia aiškumo dėlei po kaulelį išnagrinėkime pirmąją aukščiau išsakyto, pabrėžiu, gana retorinio klausimo dalį. Pirmoji dalis – žymiai keblesnė už antrąją. Absoliučiai gatavų receptų nerasite niekur, nesirengiu pateikti jų ir aš, bet daugeliui, manau, pravers praktiniais stebėjimais paremti samprotavimai, tarp kurių esminis – ar visus masalus reikia padažyti, pamarginti raudonai, o jų trišakius užmaskuoti raudonų siūlų ar plunksnų deriniais? Kitaip šis klausimas skambėtų taip: ar verta žvejoti spiningo masalais be raudonų akcentų? Pabandysiu esmę perteikti keliais pavyzdžiais, kurie atskleidžia tam tikrą statistiką, leidžiančią daryti išvadas.

Kelis pavasarius iš eilės žvejojau Versekos tvenkiniuose. Geriausiai juose lydekas viliojo 3-5 numerio „aglia“ tipo sukrės. Iš jų veiksmingiausios buvo, šio straipsnio terminologija tariant, bespalvės, t.y. sukrės su sidabro spalvos lapeliais, o mano mėgstamos sukrės su raudono plastiko vamzdeliu ant trišakio kotelio, lygiai kaip ir sukrės su raudonomis muselėmis ant trišakių, užėmė tik antrą vietą. Teisybės dėlei pridursiu, kad sukrės su juodomis, geltonomis, baltomis, blizgiomis ir neblizgiomis minėtų spalvų muselėmis ant trišakio beveik neviliojo nei vietinių lydekų, nei ešerių. Tačiau giliuose duburiuose, kur gelmė siekia 4-6 metrus, nedidelės vartiklės gana sėkmingai provokavo stambius ešerius. Ant vartiklių trišakių buvo raudonų siūlų šluotelės.

Rudenį tame pačiame vandens telkinyje vaizdas visiškai pasikeitė – variaspalvės vartiklės su raudonų puokštelėmis ant trišakių tapo masalu Nr.1, kai reikėdavo pasiekti tolokai nuo kranto esančius sėklius ir tarp jų glūdinčius duburius, o sukrės su raudonais akcentais ant trišakių puikiai viliojo lydekas ir ešerius priekrantės zonoje. Įdomu tai, kad sukrės su raudonais taškais ant lapelių buvo palyginti neveiksmingos.

Kitas pavyzdys: vieną sezoną įvairiuose Nemuno aukštupio, vidurupio, žemupio bei deltos ruožuose eksperimentavau su įvairiais masalais (išskyrus guminukus). Statistiškai rezultatai buvo tokie: pavasarį veiksmingos buvo vartiklės su raudonais akcentais ir sukrės (beje, šie masalai nesuviliojo nė vieno salačio); vasarą situacija pasikeitė voblerių naudai, tačiau veiksmingi buvo natūralių spalvų masalai – aukšlės, karšio jauniklio, kuojos imitacijos, kurios priklausomai nuo dydžio viliojo ešerius ir lydekas; rudenį susiklostė dar kitokia situacija – žemupyje veiksmingi buvo rėksmingi vobleriai ( raudonai geltoni ar oranžiniai), deltoje ešerius labai gerai viliojo geltonos vartiklės su raudonais akcentais, o aukštupyje – melsvi arba plieno spalvos vobleriai su rausvomis papilvėmis bei sukrės be jokių puošmenų (išskyrus juodus arba mėlynus pamarginimus ant lapelių). Beje, tik vobleriai viliojo stambiąsias lydekas, o sukrės daugiausia smulkesnę žuvį – ešerius, šapalus.

Dar vienas pavyzdys: visą sezoną (nuo pavasario iki ledmečio) Vilkokšnio ežere, kurio vanduo skaidrus visais metų laikais, veiksminga buvo sidabro spalvos „Jūra“, kurios įgaubtoji pusė tradiciškai dekruota ryškia raudona juosta, o štai vobleriai lydekų apetitą žadino gana permainingai – pavasarį veiksmingesni buvo žalsvi ir pilkšvi su raudonais akcentais, vasarą – ešerių imitacijos (būtinai su kraujuojančiomis žiaunomis), rudenį (taip pat ir vėlyvą) – žalsvos seliavų imitacijos su melsvu žvynelių piešiniu ant šonų.

Dūkšto ežere sezono spalvų mados jau ne pirmą sezoną susiklosto gana prieštaringai: pavasarį veiksmingi balkšvi masalai, tarp jų ir vartiklės, su labai saikingais raudonais akcentais, tačiau šis laikas – trumpas, o paskui iki rudens ešeriams apetitą kelia blankių spalvų, dažnai pusiau skaidrios „baltos“ žuvies mailiaus imitacijos, ant kurių atsiradusi net menka raudona dėmelė reiškia nesėkmę žūklėje. Vasaros pabaigoje situacija triukšmingai apsiverčia aukštyn kojomis – ešeriai nustoja intensyviai kibti, o lydekoms mieliausios tampa... lydekaičių imitacijos (vobleriai ir guminukai), kurių spalva žalsvai auksinė, kūnai skaidroki, tačiau viduje yra sidabro blizgučių, o taip pat – padabintos saikingais raudonos spalvos akcentais – šiek tiek paryškinti pelekai, žiaunų linija, uodegėlių kraščiukai. Šis virsmas ne paskutinis – kartais dar prieš rugsėjo pirmąją Dūkšto lydekos ima medžioti ešerius, tiksliau, juos imituojančius voblerius, vartikles, guminukus su rausvomis papilvėmis arba ryškiai raudonomis pažiaunėmis.

Šių pavyzdžių seriją galima tęsti, bet ir kiti tik patvirtins išvadą, kad masalai su raudonos spalvos akcentais statistiškai dažniau būna veiksmingi. Kitaip spalvinti masalai – specialios versijos, kurios reikalingos žvejoti netipiškose sąlygose arba kaprizinguose vandens telkiniuose. Vadinasi, tvirtinti, kad spiningo masalus be raudonų akcentų galima išmesti iš žūkladėžės, neteisinga. Kitas dalykas – prioritetas. Juo vadovaujantis žūklės pradžiai geriausia pasirinkti masalus su raudonais akcentais, o jei jie pasirodys neveiksmingi, tada galima eksperimentuoti su kitokiais.

Dvejopas rezultatas

Kartą vidurvasarį spininguojant Niedaus ežere, gerą pusdienį nepavyko parinkti masalo – keli atsitiktiniai ešerių ir lydekų kibimai aiškiai rodė, kad tą dieną plėšrūnai domisi kažkuo neįprastu. Idėja kilo išnagrinėjus sukrių masalinės turinį – išsirinkau iš jos kelis mažiau naudojamus modelius, tiksliau, netradiciškai nuspalvintus modelius. Trečia iš eilės sukrė, tai buvo „droppen“ tipo ispaniška „Ilba“, palei vandens lelijų lapų guotą suviliojo vidutiniokę lydeką. Tokią dieną, kai žuvys kimba „atbulais“ dantimis, šis laimikis gerokai praskaidrino nuotaiką. Po keliolikos minučių upelio žiotyse nudžiugino iškart keli ešerių kibimai. Kolega, su kuriuo kartu žvejojome, tuojau pareikalavo:

- Parodyk masalą!

- Žiūrėk, – padėjau ant delno „ilbukę“.

Sukrės lapelis buvo juodas su trimis poromis simetriškai išdėstytų sparno formos bronzinių brūkšnelių, o korpusas-svarelis (lašo formos) tamsiai raudonas. Mudu tada vieningai nusprendėme, kad „veikia“ juoda lapelio spalva. Vis tik vidurvasaris. Kolega nedelsdamas susirado masalinėje ketvirto numerio „Black Fury“ ir prisegė prie valo. Dydžiu abi sukrės buvo beveik identiškos. Žvejojom toliau, bet kolegos masalas pelnydavo kibimus tik retkarčiais, o maniškis maudėsi šlovės spinduliuose.

Po žūklės gurkšnodami pavėsyje arbatą nutarėme, kad maniškė sukrė buvo veiksmingesnė dėl konstrukcinių savybių, kurios nulėmė masalo skleidžiamų virpesių diapazoną. „Ilbos“ lapelis platesnis, jo krašteliai rantyti, matyt, svarbu ir tai, kad lašo formos lapelis sukasi žymiai statesniu kampu nei „comet“ tipo „Black Fury“ lapelis. Kitą rytą išplaukėme į žūklę ir scenarijus pasikartojo iš naujo. Kolega nėrėsi iš kailio keisdamas masalus, netgi bandė degančios beržo tošies dūmuose aprūkyti trečio numerio „aglia“ tipo sukrės lapelį, kad tas pajuoduotų, bet rezultatas nebuvo įspūdingas. Tačiau ir maniškė sukrė maždaug antrą valandą po pusiaudienio prarado žavesį – kibimai tapo tokie pat reti, kaip ir žvejojant bet kuriais kitais masalais.

Gerai apžiūrėjau masalą ir pamačiau, kad nuo jo ešeriai ir lydekos beveik nuskuto spalvinimą. Tiek nuo lapelio, tiek nuo korpuso. Pastarasis žvilgėjo šviežiai išlydyto švino spalva, o lapelis – bronza. Namie lapelį atnaujinau – juodų dažų turėjau po ranka, o raudonų nusipirkau kitą dieną. Savaitgalį vėl išvažiavom spininguoti į Niedų. Kolega turėjo nusipirkęs tokią pat kaip manoji „Ilba“ sukrę. Abu tikėjomės nuotaikingos žūklės, tačiau žvejojo tik jis, o manoji „restauruota“ sukrė tik retkarčiais pradžiugindavo, suviliodama vidutinioką ešerį.

Palyginau kolegos ir savo sukres ir pamačiau akivaizdų skirtumą – jo sukrės korpusas buvo nudažytas tamsiai raudona, o mano – daug ryškesne raudona spalva. Sėkmę, matyt, lėmė tas tamsus raudonis. Mano spėjimas pasitvirtino, nes kai tik kolegos sukrės korpusas apsilaupė, kaip kažkada maniškis, sukrė žuvų nebeviliojo taip veiksmingai.

Šį gana ilgo aprašymo pareikalavusį epizodą išsamiau aprašiau neatsitiktinai. Minėtos dilemos antroji dalis yra klausimas: kas priimtiniau, ar pačiam eksperimentuoti ir kurti įvairiausius raudonos spalvos akcentus (uodegėles, museles, marginimą ir t.t.), ar naudoti serijinius masalus, nes dabar kiekvienoje žūklės įarnkių parduotuvėje spiningo masalų įvairovė tokia, kad gali išsirinkti ką pageidausi?

Daugelis mano kolegų laikosi nuomonės, kad priimtini abu variantai. Man taip pat, nes yra nemažai nebrangių masalų, kuriuos nesunku patobulinti taip, kad jie taptų „bestseleriu“ ir net patys brangiausi jiems neprilygs. Tačiau tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios tobulinu, perdarau masalus, montuoju iš jų derinius. Labai dažnas atvejis, kai subtilybės lemia žūklės sėkmę konkrečiame vandens telkinyje. Pavyzdžiui, viename ežere geriausiai veikia „voblerių vora“, sumontuota iš „crank“ tipo, t.y. apkūnių, kaip aš vadinu, agresyvaus žaismo voblerių. Pirmasis vobleris – alsvas, melsvas arba pilkšvas, antrasis – 1/3 pirmojo dydžio ir būtinai ryškus. Ypač geras derinys – pilkšvas ir mažesnis tamsiai raudonas.

Kitas pavyzdys – viename žuvingame tvenkinyje tiek ešeriai, tiek lydekos aktyviai vaikosi palyginti blankių spalvų – pilkšvus, blyškiai žalsvus, balkšvus guminukus – žuvelių imitacijas, kurių mentės plokštuma nuspalvinta ryškiai raudona spalva. Įdomu tai, kad netgi pačių mažiausių 2 cm guminukų veiksmingumas padidėja kelis kartus, jei mentė nudažyta raudonai.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min