Tekančios saulės šalis – tradicijų šalis. Todėl neatsitiktinai delikatesu laikomą „aiju“ japonai žvejoja, laikydamiesi švento žvejo kodekso – meškere su vienu kabliuku, kurią galima būtų palyginti su mūsiška palaidyne, jei japonai naudotų plūdę. Šiai žūklei naudojamų meškerykočių ilgis siekia 5-7 metrus, kad galima būtų masalą tikra to žodžio prasme, ne užmesti, o nuleisti iš viršaus į reikiamą vietą ne tik į upės vidurį, bet ir palei kitą krantą. Upės, kuriose žvejojama japoniška stinta, daugausia nedidelės, tad tokia meškerė – labai veiksmingas įrankis, kuriuo galima masalą patiekti į kiekvieną perspektyvią užuolandą, kur būriuojasi stintos.
Japonijoje „aiju“ meškeriojimas laikomas sportiškiausiu laisvalaikio užsiėmimu, kuris prilyginamas tradicinėms imtynėms ar fechtavimuisi bambukinėmis samurajų kardų imitacijomis. Kad geriau suvoktmėte, kodėl brėžiamos tokios, mūsų akimis, skambios paralelės, priminsime , kad žvejojama srauniose upėse, kurių dugnas akmenuotas, todėl masalas ne plukdomas, o, žvejų terminais kalbant, „paguldomas į tašką“. Na, o dabar pabandykite įsivaizduoti, kad tokia procedūra atliekama viena ranka laikant penkiametrinį meškerykotį. Kitoje – apvalus maždaug 35 cm skersmens trumpakotis graibštelis, kurio forma primena prikaistuvį su viena rankena. Tokius mamos naudoja šildyti pieną. Kai „aiju“ stveria masalą, jautri meškerės viršūnėlė linkteli, meškeriotojas pakerta žuvį ir iškart kelia iš vandens. Šį momentą, kai žvejoja tikras meistras, sunku stebėti be pasigėrėjimo, nes žuvelė sklandžiai keliauja oru ir nutupia... tiesiai į prikaistuvio dydžio graibštelį. Kadangi meškerė laikoma viena ranka, o meškerės valas maždaug metru ilgesnis už meškerykotį, reikia būti labai įgudusiam, kad atskraidintum stintą į sprindžio gylio graibštelį. Todėl Japonijoje ne veltui sakoma, kad „aiju“ meškeriotojui svarbiausia žūklės estetika, o laimikis – antroje vietoje. Tad japonas patį didžiausią pasitenkinimą patiria, kai spurdanti kaip vijurkas žuvelė atsiduria graibšte.
Japoniškų stintų žūklei naudojamos meškerės sąranga labai paprasta – valas, reikiamos masės svarelis ir kabliukas. Šis tradicinis derinys – tabu, tačiau meškerykočiai, valai ir kabliukai tobulinami kasmet, kiekvieną sezoną pasirodo vis lengvesnės meškerės su vis įspūdingesniais išlinkiais, vis plastiškesniu viršūnėlės lankstumu, tačiau ilgą laiką silpna vieta buvo valas. „Aiju“ meškeriotojams labai dažnai tenka rišti prie pagrindinio valo naujus kabliukus, nes aštrūs akmenukai nuolat nurėžia pavadėlius. Japonų meškeriotojai bandė visokias gudrybes, tačiau problemą išsisprendė tik dabar. Kompanija „Sunline“ sukūrė japoniškų stintų žūklei labai tvirtą metalinį pavadėlį „Metal Flex Black“. Net ir peiliu 0,15 mm skersmens giją nurėžti nepavyks. Bet svarbus ne vien pavadėlio tvirtumas. Bandymų panaudoti „aiju“ žūklei metalinius vienagyslius pavadėlius būta ir anksčiau, tačiau žvejai jų atsisakydavo todėl, kad metaliniai pavadėliai – neelastingi, todėl netinka vienarankei žūklei, mat, tokiu pavadėliu keliama iš vandens žuvelė labai dažnai nutrūksta, o ir pakirtimas būna labai stačiokiškas. Kaip sako žvejai, „plėšia žuviai lūpą“. Kodėl japonų meškeriotojams įtiko „Metal Flex Black“?
Pasirodo naujoviškas metalinis pavadėlis yra... elastingas. Bandymai, parodė, kad gamintojo deklaruojama informacija, jog kiekvienas pavadėlio metras išsitempia lygiai 8 cm, o paskui susitraukia yra teisinga. Na, o to visiškai užtenka, kad stinta iš vandens būtų iškelta, o ne išpešta.
