m.15min.lt (
Pamario reportažai (2): fanatikai neišsižada spiningų
Publikuota:
2010 rugsėjo 7d. 00.00
/ Autorius:
Linas Marukas / 15min.lt
Per tris dienas ant Smiltynės krantinių surinkau šiokią tokią statistiką. Ją fiksuoti paskatino pietūs, kuriuos man pačią pirmąją dieną patiekė Smiltynės kavinėje. Kadangi tą pirmąją dieną nesugavome nė vieno rimto sterko, o paragauti šviežios žuvies labai norėjosi, stabtelėjome prie stovinčio ties dviračių taku valgiaraščiu ir labai nudžiugome pamatę jame dienos patiekalą – keptą sterką. Pietums – svetimas laimikis
 |
Nuotr.: Priešais Kiaulės nugarą boluoja Kuršių nerijos skardžiai |
Iš anksto rydami seiles, visi trys sugužėjom į kiemelį ir užsiėmėm staliuką. Padavėja mums maloniai paaiškino, kad sterko kepsnio porcija – tai... viena žuvis. Paklausiau, kokio ji dydžio, nes, pavyzdžiui, „Šturmų švyturio“ restorane žuvis gali būti ir poros kilogramų. Ją pasvers, iškeps ir patieks ant specialaus medinio padėklo visai kompanijai. Padavėja tokiems nesupratėliams kaip mes taip pat maloniai paaiškino, kad viena porcija – tai viena žuvis. Suprantama, kad ji laisvai visu ūgiu telpa į lėkštę. Manau, nebūtina komentuoti, kad trisdešimties centimetrų skersmens inde išsitenka normaliai šiek tiek trumpesnė žuvelė.
Sterkiukai buvo iškepti meistriškai – pagal seną Juodkrantės žvejų paprotį pilvukas įdarytas žolėlėmis ir rūkytos kvapniame alksnio dūme šoninės bryzeliu. Tokio pat dydžio sterkiukus krauna į krepšius krantinių meškeriotojai, tokių pat rasi kiekvienoje uostamiesčio prekyvietėje, kur tik parduodama žuvis. Tad į kavinukės virtuvę neužaugos galėjo pakliūti tiek iš krantinių meškeriotojų krepšių, tiek iš verslininkų tinklų. Blogiausia, kad visai nesvarbu, kuri versija teisinga, nes bet kokiu atveju nei vieni, nei kiti negalvoja apie ateitį. Trumparegiai be akinių.
Neskelbtos lenktybės
Klaipėdoje, Drevernoje, Kintuose ir Rusnėje niekam ne paslaptis, kad tokia praktika įsišaknijusi visuotinai – ir tarp meškeriotojų, ir tarp verslininkų. Tad ir neskelbtos lenktynės, kuriose siekiama sugauti kuo daugiau neužaugų sterkų, vyksta dėl slapto nepasitenkinimo, kad vieniems galima, o kitiems ne. Papūskit į uodegą. Jei verslininkai sterkus neužaugas gali vadinti neaiškiu terminu „priegaudis“ ir versti juos į dėžes, vežamas į turgų, tai ir meškeriotojai jaučiasi turį moralinę teisę tokiems veiksmams. Na, o paskui sulaikyti į pakalnę riedančias vežėčias labai sunku. Gal net neįmanoma. Mat abi pusės ima svaidytis kaltinimais, kad būtent anie, o ne jie išgaudo jaunus sterkus, kurie galėtų užaugti iki solidaus dydžio.
Beje, profesionalų, išmanančių ne tik žvejybos subtilybes, bet ir žuvies realizavimo nacionalinius ypatumus Lietuvoje, nuomone, būtent nepaaiškinamos ir nepasotinamos lenktynės dėl kiekvienos uodegos – tikroji priežastis, kad niekaip nepradeda normaliai veikti prieštaringos reputacijos žuvų aukcionas. Dėl jos žvejų laivai nenoriai švartuojasi uosteliuose, kur laimikį gali patikrinti aplinkosaugininkai. Dėl jos nepaisant net prezidentinių įsakų niekaip neprigyja kiekvienam pasaulio uostamiesčiui būdinga prekyba šviežiomis žuvimis tiesiai iš laivų. Ir vietos tam paskirtos, ir įrengtos, tačiau veltui ateisite čia ankstyvą rytą, kai žvejai grįžta iš marių ar Baltijos priekrantės su laimikiu, nes į oficialias prekybos vietas niekas neužsuka, todėl jose ne tik žuvies uodegos nepamatysite, bet ir jos kvapo neužuosite. Na, nebent vėjas palaidūnas kur nors pagriebęs plaunamų silkių statinių tvaiko užneš.
Kodėl žvejams nenaudinga parduoti žuvis tiesiogiai jų valgytojui? Tada perpardavinėtojams atitektų tik laimikio perteklius. Atsakymas labai paprastas, žvejams reikalinga priedanga, kad nekiltų problemų dėl „nemierno“ laimikio. Na, o prisidengiama tarpininkais – turgaus prekeiviais, kurių veiklą aiškiai rikiuoja tvirta ranka, palaikanti centralizuotas kainas ir centralizuotą asotimentą, kioskelių ir rūkyklų Kintuose, Juodkrantėje, Rusnėje Ventėje savininkais ir pardavėjais, žuvį po pliažus nešiojančiais vaikigaliais ir mergiotėmis. Žodžiu, visa ši veikla dvelkia ne itin šviežiu kvapeliu. Verslininkų laimikio pagrindą sudaro „juodas“, t.y. niekur neapskaitomas laimikis. Tai įrodo žūklės apskaitos knygų turinys: jau seniai tapo anekdotu, kad vidutinis vieno laivo dienos laimikis – penki kilogramai žuvų, o prekyviečių prekystaliai lūžta nuo žuvų gausos.
Fanatikai idealų neišsižada
Šis žuvies genocidas su menkomis atokvėpio pertraukomis trunka jau dvidešimt metų. Nuo pat tos pirmos dienos, kai viskas tapo galima. Todėl fanatastiškiausia, kad šiame niūriame fone yra žmonių, kurie nepraranda nei padorumo, nei išsižada savo idealų. Gal kai kas pavadins juos fanatikais. Tegu. Nieko baisaus neatsitiks, nes tie vyrukai tiki, kad vis tiek vieną dieną Kuršmarėse bus tokia pat tvarka kaip prieš pusantro šimto metų, kai jas prižiūrėjo keli Prūsijos valdžios paskirti inspektoriai. Daugeliui gali pasirodyti keista, kad tais tolimais laikais, kai žuvų buvo nesuskaičiuojama gausybė, jų ramybės per nerštą niekas nedrumsdavo.
Beje, ausyse jau skamba nepatiklių lūpų tariamas klausimas: kurgi tuos fanatikus galima pamatyti savo akimis? Atsakau: tereikia sėsti į neskubų kateriuką ir nupukšėti, gėrintis nepakartojamais Kuršių nerijos peizažais, iki Kiaulės nugaros. Tokiu keistoku ir lygiai tiek pat egzotišku vardu pavadinta srovių ir žemsemių supilta sekluma vidury marių, už kurios akvatorija ima staigiai plėstis į plotį. Kai išsisklaidys ryto miglos, įdėmiau įsižiūrėkite į pabirusius plote tarp seklumos ir nerijos pakriaušių laivelius. Išskirkite iš visos flotilės pavėjui dreifuojančius. Dažniausiai juose po du meškeriotojus, kurių rankose – spiningai. Pakalbėkite su bet kuriais iš jų ir taps aišku, kad būtent šie žmonės tiki, jog jau nebetoli diena, kai mariose bus tvarka. Ir čia bus žvejojama ne tik todėl, kad namie prie durų nutrenktum pilną kuprinę įvairiakalibrės žuvies.
Žūklė kaprizingose Kuršių mariose – rimtas iššūkis, kurio dažnai mums stinga kasdieniškoje ir monotoniškoje dienų tėkmėje. Dėl to nepakartojamo jausmo juk ir leidžiamasi į žūklę. Tad argi neįdomu, kaip šį sezoną žvejoja tie tuščiažodžiauti nemėgstantys vyrukai, kurie virtuoziškai manipuliuoja elitiniais įrankiais, keliančiais nuostabą atvykėliams iš užsienio? Šis desertas – rytdienos reportaže. Beje, pagardintame realiomis masalų nuotraukomis.
puse cia rasanciu sitaip reikia plaeist ir pan. nepaleidzia patys/;]