Žūklė. Skritulys vietoj „vėliavėlės“

Žūklės draugai renkasi čia.

Utenoje jums kone kiekvienas meškeriotojas populiariai paaiškins, kuo „budrinis“ skritulys skiriasi nuo klasikinio, naudojamo atviro vandens sezono metu. Nors tiek vienas, tiek kitas skritulys – apvalūs, tačiau žiemą naudojamo modelio pjūvis – siauro ovalo formos, kad skritulys lengvai raičiotųsi ledu ir nuo jo sklandžiai nusivyniotų valas. Skritulio skersmuo – nuo 16 iki 20 cm, kad jis būtų didesnis už eketės skersmenį. Kita ypatybė – montažas, susidedantis iš 15-20 m vienagyslio valo, plieninio pavadėlio (gali būti ir volframinis) bei trišakio. Svarelio atsisakyta. A.Budrio teigimu, masalinė žuvelė daug geriau vilioja lydekas (ir sterkus), jei jos judesių neapsunkina svarelis.

Pasirūpina žuvelių

Labai svarbu pirmoje iškyloje ant ledo turėti iš anksto sumeškeriotų masalinių žuvelių, kad nereikėtų gaišti laiko mailiaus paieškoms, ir jau ankstyvą rytą skrituliai išsirikiuotų prie ekečių. Jei kibimas neprasideda sulig aušra ar pirmą valandą po saulės patekėjimo, pauzė trunka maždaug iki dešimtos ryto. Tuo metu, nors vienas iš trijų (tokiu skaičiumi leidžiama meškerioti vienu metu vienam asmeniui) skritulių būtinai nušoka kaip įgeltas nuo ledo duženų krūvelės, ant kurios buvo pastatytas prie eketės, ir ima dūgzdamas raičiotis. Kad skritulys neįtvirtintas mirtinai ir juda laisvai, dar vienas privalumas, nes valas neįsitempia ir lydeka nejunta jokio pasipriešinimo, tad nieko neįtardama ryja grobį.

Kai skritulys nebesisuka ir valas nustoja vyniotis, reiškia, kad lydeka nuplaukė į šoną nuo eketės ir ryja grobį, Tada meškeriotojas ima į ranką valą ir šiek tiek įtempia. Tada būna juntama tai, kas dedasi su masalu. Jei juntamas pulsavimas, reiškia lydeka žuvelę dar ryja, būtina luktelti. Jei valas tik įsitempęs, masalas jau gali būti prarytas. Belieka pakirsti. Po pakirtimo meškeriotojas meta šalin pirštines, ir ima energingai sieksniuoti valą, kol lydeka atsiduria prie eketės. Tada į eketę atsargiai įtraukiama laimikio galva, štai ji pasirodo virš ledo ir meškeriotojas tvirtai suima lydeką už sprando. Pirmas laimikis atsiduria ant ledo.

Dinamiškas užsiėmimas

Dažniausiai lydekų meškeriojimui po ledu mūsų krašte naudojamos vadinamosios „vėliavėlės“. Šis įnagis taip pramintas todėl, kad jo konstrukcijoje privalo būti stiebelis su ryškiaspalve vėliavėle, kuri iš tolo nurodo šio įnagio buvimo vietą aplinkos apsaugos inspektoriui, atėjusiam tikrinti, ar nepažeidžiamos meškeriojimo taisykles. Vėliavėlė gali tiesiog plevėsuoti vėjyje, kaip to reikalauja taisyklės, tačiau dažniausiai ji naudojama, kaip kibimo signalizatorius. Tai reiškia, kad ji „prisegama“ taip, kad, lydekai pradėjus vynioti valą, „iššautų“, o tiksliau išsitiestų visų ūgiu. Tokių vėliavėlių stiebai paprastai padaryti iš stangrios vielos ar plastiko. Jau vien šio, anaiptol ne detalaus aprašymo pakanka, kad pasidarytų aišku, jog „vėliavėlė“ – gana sudėtingas įnagis, statomas virš eketės ant specialaus trikojo ar padėklo. Tokį įnagį nėra paprasta kilnoti iš vietos į vietą, todėl lydekų meškeriojimas „vėliavėlėmis“ – sėslus užsiėmimas.

Kitas dalykas, A.Budrio pamėgti skrituliai. Jie, tikra to žodžio prasme, sukurti mobiliai žūklei. Suvynioti ant skritulio valą ir pernešti įnagį į kitą eketę trunka kelias minutes. Todėl skritulininkas pamažu juda, aprėpdamas vis naujus akvatorijos plotus. Iš pradžių jis išgręžia naujas eketes, į kurias perkelia masalines žuveles, jei nekimba ankstesnėse eketėse. Tokia taktika turi du privalumus: meškeriotojas visada būna šalia meškeriojimo įnagių, kaip to reikalauja meškeriojimo taisykles, antra, taip pavyksta aptikti lydekų pasirinktą plotą ir užmesti masalą margašonėms į panosę. Tad laimikiai būna kur kas gausesni nei meškeriojant tradicinėmis, sėsliomis vėliavėlėmis, kurios puikiai tinka vėgėlių žūklei ežeruose ir Kuršmarėse.