Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žūklės atlasas. Meškeriojimo Norvegijoje ypatumai (9)

Ledjūrio menkės – saidos azartiškai stveria greitai plukdomus masalus
Ledjūrio menkės – saidos azartiškai stveria greitai plukdomus masalus
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tik tada, kai paaiškėja didžioji dalis meškeriojimo Norvegų jūroje niuansų, atsiranda laiko pagalvoti apie masalus, jų derinius, pasirausti žūkladėžėje ir palikti joje tai, kas bus reikalinga konkrečios išvykos į jūrą metu, o tai, ko jau akivaizdžiai neprireiks šioje ekspedicijoje, sukrauti ant „atsarginių suolelio“.

Žūklės draugai renkasi čia.

Klasikiniai masalai

Trečios dienos rytą vėjas buvo silpnutis, todėl „dreifo parašiutai“ buvo nereikalingi. Gana sėkmingai pasirinkome skardį, vingiuojantį 130-90 m gelmėje už poros kilometrų nuo vakarykštės meškeriojimo akvatorijos. Laikas mesti masalą, o akys pasiklydo tarp žūkladėžėje sukabintų masalų: sermėginė logika kužda, kad nereikia išradinėti dviračio, puikiai tiks klasikinis „klumpės“ tipo pilkeris. Šis masalas puikiai žinomas Lietuvoje ir plačiai naudojamas Baltijoje. Jei pasiimsite į šiaurės platumas tokių pilkerių su „Cormoran“, „Zebco“, „Solvkroken“ įspaudais, be žuvies neliksite. Juos atakuoja įvairiausios žuvys. Iš vienos pusės – tai privalumas, o iš kitos... Kai per pusvalandį tokį pilkerį stveria keturių rūšių žuvys, norom nenorom imi galvoti, koks masalas labiausiai tiktų gaudyti didmenkes?

Klasikinis sidabrinės spalvos „klumpės“ tipo pilkeris – masalinės žuvies (maždaug tokio dydžio,kokias prekybos centruose perkame nuo europiečių atlikusias silkes) imitacija. Šio masalo žaismas – gana primityvus: trūkteltas į viršų pilkeris, valui atsipalaidavus, sminga gilyn beveik vertikaliai. Jei dreifas greitas, šis masalas sklendžia šiek tiek ilgiau ir toliau. Pilkerio privalumas – vienintelis: šis sunkiasvoris masalas gana greitai pasiekia priedugnę, tačiau vėjuotu oru po kiekvienų trijų trūktelėjimų tenka nuvynioti porą metrų valo, kad pilkeris neatsidurtų pernelyg toli nuo dugno (už 10-25 m), o valo atsarga – ne begalinė. Kai ji išsenka, teks kelti masalą į paviršių ir gramzdinti iš naujo.

Vinių kalimas

Todėl kateriui dreifuojant greitai (per 3 km/h), teks griebtis kito klasikinio pilkerio – plokščio kaip lenta modelio, kuriam grynai rinkodaros sumetimais suteikiama žuvelės forma. Tokie masalai praminti „dugno vinimis“ ir sminga į gelmę absoliučiai vertikaliai, o jų apie jų žaismą neverta nė kalbėti. Toks masalas juda porą metrų į viršų, porą metrų žemyn. Tad šiuos masalus labai dažnai pastveria viską, kas tik pasiekia dugną, čiumpančios vėgėlės, kurios yra prastas, nekilmingas laimikis, nes yra labai ašakotos.

Šis masalas pranašesnis už „klumpes“ tuo, kad galima naudoti šiek tiek lengvesnius modelius: gelmėje nuo 30 iki 50 m – 150-200 g, nuo 50 iki 80 m – 200-220 g, 80-100 – 220-250 g, nuo 100 iki 150 – 400-500 g, nuo 150 iki 200 – 500-650 g pilkerius. „Klumpių“ prireiktų kur kas masyvesnių: gelmėje nuo 30 iki 50 m – 200-250, nuo 50 iki 80 m – 250-350 g, nuo 80 iki 100 m – 350-500 g, nuo 100 iki 150 m – 500-650 g, nuo 150 iki 200 m – 650-750 g , per 200 m – 1000 g masalus. Be panaudojimo vėjuotu oru „dugno vinys“ geriausiai atlieka įvairių montažų gramzdo vaidmenį.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad vienu atveju „dugno vinys“ – absoliutus favoritas: 150-220 g modeliais gaudomos trofėjinės saidos. Šios žuvys kartais vadinamos šiaurės tunais ne tik dėl pastebimo išoriško panašumo, bet ir dėl elgsenos, nes saidos dideliu greičiu kursuoja viduriniuose vandens sluoksniuose ir azartiškai vaikosi eiklų grobį. Todėl jos dažnai pastveria visai ne joms skirtus masalus, kai jie spėriai velkami į paviršių. Šis parazitinis efektas labai klaidina meškeriotojus, nes, numatę keisti neefektyvų masalą, jie pamano, kad tas pradėjo „dirbti“ ir vėl gramzdina į priedugnę, kur nėra saidų, tą patį pilkerį. Ir vėl bergždžiai laukia kibimo.

Greitas plukdymas

„Dugno vinys“ idealiai tinka spiningavimui – greitai grimzta į reikiamą gelmę. Be to, šiuos masalus lengva plukdyti kaip tradicines vartikles, naudojamas salačiams vilioti. Svarbu, kad pilkeris greitai plauktų tame pačame horizonte arba sparčiai kiltų į paviršių.

Masalui tokį tempą suteikti meškeriojimui gelmėje skirtu, t.y. gana lėtaeigiu „multu“, kurio redukcijos skaičius – nuo 2,8:1 iki 4,1:1, ne visada pavyksta, todėl po ranka pageidautina turėti greitaeigį „multą“ (5,1:1-6,2:1) su ilgesniu meškerykočiu (iki 2,70m), o dar geriau neinercinę ritę. Kaip tik šiam tikslui puikiai tiko „mėsmalė“ „WFT No Mono“ (5,1:1) su patogiu rankenėlės antgaliu, kurį reikalui esant, t.y. „pumpuojant“ iš gelmės kažką stambaus, galima suimti sauja, o, greitu tempu plukdant masalą, jį galima laikyti trimis pirštais, taip pat eikli „Quantum Smart SW 460“ (5,5:1), talpinanti reikalingus tokiam meškeriojimui 300 m 0,26 mm skersmens pinto valo. Tačiau šis atvejis su „dugno vinimis“ speciali išimtis, kuriai galima skirti vieną meškeriojimo dieną, kai trofėjų kraitis – jau pakankamas.

Ankstesnius pasakojimus rasite čia,

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min