Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žvejo patirtis. Kompasas žūklėje

 Vėjų rožė – tapo mūsų šalies kultūrinio paveldo dalimi.
„Meškeriotojo“ nuotr. / Vėjų rožė – tapo mūsų šalies kultūrinio paveldo dalimi.
Šaltinis: Meškeriotojas
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vykdami į žūklę meškeriotojai, kaip nenustygstantys vietoje skalikai uodžia, iš kurios pasaulio šalies pučia vėjas? Vien nuo minties, kad gali atsisukti rytys, širdis į kulnus ritasi, nes tokios krypties vėjas žūklei prapultis.

Tapk Žūklės draugu FACEBOOK tinkle.

Vėtrungių epocha

Vėjui žmogus visada teikė didelę reikšmę, tokią pat kaip ir dangaus šviesuliams, metų laikų kaitai, nes vėjas – reiškinys, kuris nuo žmogaus nepriklauso. Mūsų protėviai ne išimtis – ne veltui liaudies patarlė sako, kad nedera spjauti prieš vėją. Tik save apdergsi...

Be mistinės ir moralinės reikšmės, vėjas turėjo grynai praktinę reikšmę ir žmogui reikėjo žinoti jo kryptį ir stiprumą. Vėjo krypčiai nustatyti dar priešistoriniais laikais sugalvotas paprastas įtaisas – vėjarodis. Mūsų kalboje vėjarodžiai poetiškai vadinami vėtrungėmis. Jas įrengdavo ant stogų, kaminų, stiebų. Vėtrungėmis nuo seno garsėjo pamarys – kiekvienas žvejų kurėnas turėjo savo vėtrungę, pagal kurią buvo galima atpažinti laivo savininką. Vėtrungės buvo labai dailios, nes jas kūrė nagingi liaudies meistrai, žinoję puošybos simbolius. Istoriko A.Kyno teigimu, Lietuvos muziejuose saugoma 1600 vien geležinių vėjarodžių, o antra tiek, prisirinks medinių vėtrungių. Vėtrungės pamaryje dabar vėl atkuriamos ir puošia žvejų namus, tačiau jų reikšmė dabar – tik simbolinė.

 

Meakeriotojo nuotr./Kuramarių žvejai vėjo krypčiai nustatyti naudojo ant stiebų įrengtas vėtrunges.
„Meškeriotojo“ nuotr./Kuršmarių žvejai vėjo krypčiai nustatyti naudojo ant stiebų įrengtas vėtrunges.

Lokalieji ir atvykėliai

Meškeriotojui taip pat labai svarbu žinoti vėjo kryptį jau vien todėl, kad žinotų, ko gali tikėtis iš žūklės? Prieš pusę amžiaus šis klausimas meškeriotojui retai iškildavo, nes dauguma žvejodavo netoli namų ar savo gyvenamosios vietovės esančiuose vandens telkiniuose. Tad toji dauguma puikiai žinojo, kurioje pusėje – rytai, o kurioje – pietūs. Todėl jiems užtekdavo ant stogo ar ant darželio tvoros įsirengti vėjarodį, kad „neužsirautų“ ant žūklei nepalankaus ryčio. Šiais laikais lokalių meškeriotojų – mažuma, o dauguma – atvykėliai. Konkrečioje vietovėje jie nelabai orientuojasi, kur yra pasaulio šalys. Todėl neatsitiktinai amerikiečių kompanija „Jeep“ savo visureigiuose įdiegė kompasus, rodančius judėjimo kryptį pasaulio šalių atžvilgiu.

Deja, automobilio kompasas nerodo vėjo krypties. Todėl žūklės išvakarėse meškeriotojai perkrato meteorologines interneto svetaines ir nekantriai laukia vakaro žinių laidos. Bet prognozė – tik pusė reikalo. Lokalioje teritorijoje, t.y. prie vandens telkinio vėjas gali pūsti visai ne tos krypties, iš kurios buvo prognozuojamas visos šalies mastu. Reikia detalesnių matavimų. Žinoma, nustatyti iš kur pučia vėjas galima labai paprastai – iškėlus į viršų paseilintą pirštą. Tačiau reikia dar vienos smulkmenos – žinoti iš kurios pasaulio šalies pučia vėjas? Čia labai praverčia kompasas – prietaisas orientavimuisi pasaulio šalių atžvilgiu, rodantis magnetinio arba geografinio dienovidžio kryptį. Įvairiems tikslams sukurti giroskopinis, astronominis, magnetinis kompasai. Pastarasis meškeriotojui tinkamiausias.

Vėjų vardai 

Nuo senų senovės vėjas suko malūnus, plukdė burlaivius, bet svarbiausia buvo tai, kad vėjas atvesdavo gaivinantį lietų. Tad įvairių krypčių vėjai turėjo konkrečias „pareigas“ ir vardus. Jų pavadinimai ir sistema geriausiai išliko pamaryje, nes čia vėjai ir jų poveikis nuolat lėmė gyvenimo ritmą. Doc. Vaclovo Ščemeliovo duomenimis, mūsų pajūrio ir pamario žvejams nuo seno pagrindiniai buvo 8 vėjai: Jūrinis (vakaris), Suominis (šiaurės vakarų), Žiemulis (šiaurės), Auštrinis (šiaurės rytų), Žieminis (rytų), Ožinis (pietryčių), Launagis (pietų), Šakšninis (pietvakarių). Tinkami žūklei, palankūs buvo laikomi ir, žinoma, tebėra Jūrinis ir Suominis, o pavojingi laivybai, tinklams vadinami Auštrinis ir Launagis. Nors pastarasis žvejams netinka, tačiau yra maloniausias vasarotojams, nes atneša ir pietų šilumą.

Na, o pikčiausias – Aušrinis: ne veltui J.Basanavičius mini, kad sakmėje kalbama, esą, piktas šiaurės rytų vėjas gūsiais pasitinka vėles, keliaujančias į rojų. Šią tautiniu mūsų paveldu tapusią vėjų sistemą simbolizuoja Nidoje ant Kuršių marių kranto pastatyta Vėjų rožė su kompasą primenančia skale. Kas nori tiksliai žinoti, koks vėjas išplaukiant į žūklę Kuršmarėse pučia ir ko iš jo galima laukti – eibių ar palankumo, tas gali pasidaryti Vėjų rožės brėžinį. Žinoma, teks pasinaudoti kompasu, kad tiksliai suorientuotumėte bėžinį ir reikiama smailė būtų atsukta į šiaurę, o kita – į pietus.

Meškeriotojas
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min