Mandagumo deficitas

Tarkim, sėdžiu kirpykloje. Veidrodyje matau, kad virš vienos ausies kyšo plaukų stagaras, o prie kitos liūdnai pūpso akivaizdžiai pamirštas kuokštas. Nujaučiu, kad pakaušyje liko ištisas bandymų poligonas. Iš kirpėjos judesių kaktos srityje galutinai galima spėti, jog mano 15 minučių prezentacija, kaip aš įsivaizduoju savo šukuoseną, netgi su baksnojimu į konkretų žurnalo puslapį, visiškai nepaveikė specialistės nuomonės.

Kai išeisiu į pavasario vėją, linguosiu lyg javų laukas, kurio pusė prižiūrima su Europos Sąjungos parama, o kitoje... Kai kas gal nesusiturėtų – gi su nuosava galva šitaip! Bet tik ne aš. Dar ramiau įsitaisau, kiek įmanoma toje nepatogioje kėdėje, ir laukiu. Kai darbas bus baigtas, tada ir žiūrėsim, kaip su arbatpinigiais.

Tačiau ne visi mūsuose tokie išauklėti. Seimo opozicija, pavyzdžiui, niekaip nesugeba ramiai nulaikyti rankų ir liežuvių. Taršo vargšę Vyriausybę, nors tu ką. Argi finansų ministras panašus į žmogų, kuris būtų baigęs savo darbą? Ponas turbūt net neįsibėgėjo – galėtų dar karpyti ir karpyti, kol liks tik jo paties šukuosena.

Be to, niekada negali žinoti, kokie bus rezultatai, kol darbas nebaigtas. O kada jis bus baigtas, Vyriausybė apdairiai nutyli. Kita vertus, nepatogu ir klaust. Nesakysi gi kirpėjai: „jūs gal jau baigiat?”. Krisdamos iš rankos žirklės gali ir kokią ausį nudrėkst.

Gerų manierų savininkui ypač skaudu dėl to, kad pati Vyriausybė juk tokia mandagi. Prasidėjo nauja rinkimų kampanija, tai ir laukia, naujų esminių darbų nesiima – net dar vieną biudžeto mažinimą ir kitus pagrindinius sprendimus atidėjo. Aristokratiški žmonės nuosekliai laukia: rinkimai tai rinkimai, netrukdykim dalyviams būti išrinktiems. O tada jau dirbsim. Na, ir kas, kad valstybė – kaip mano galva išėjus iš kirpyklos į pavasario vėją.