Pirmieji Vaidoto Ramoškos sukurti angeliukai Vilniuje „nutūpė" prieš ketverius metus. Tada jiems nepavyko išgyventi - vandalai juos suniokojo. Dabar balti ir romūs talentingo skulptoriaus darbai puošia ne tik mūsų sostinę, bet ir užsienio miestus.
Kada susidomėjote skulptūra?
Menu susidomėjau dar vaikystėje. Jei gerai pamenu, jau šešerių metų žinojau, kad būsiu menininkas, tiksliau, dailininkas. Vėliau kaip ir daugelis berniukų svajojau būti vairuotojas, bet galiausiai meno trauka nugalėjo - jau baigdamas vidurinę, domėjausi skulptūra.
Ar tik ne tėvai tam paskatino?
Ne. Mane paskatino viena mokytoja. Labai ją gerbiu ir esu be galo dėkingas. Tiesa, abu mano tėveliai - taip pat mokytojai. Dabar tėtis dirba Želvos vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams. Mama - anglų kalbos mokytoja, direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams.
Esate profesionalus skulptorius?
Skulptūros mokiausi Vilniaus dailės akademijoje. Bakalaurą baigiau pas profesorių Gediminą Jokūbonį, o magistrantūrą - pas profesorių Gediminą Karalių. Labai džiaugiuosi, kad jie buvo mano mokytojai.
Šeimoje augote vienas?
Turiu jaunesnę sesutę. Ji - dar moksleivė, bet jau labai nebloga rašytoja ir poetė.
Abu linkę į menus...
Na, čia toks išskirtinis mūsų šeimos bruožas (juokiasi). Mano žmona - irgi labai talentinga menininkė, animatorė.
Gerai sutariate?
Esu labai laimingai „ženotas" ir galiu pasigirti, kad turiu gražiausią pasaulyje žmoną. Ji ir graži, ir gera, ir protinga - tikras angelas...
Ar būtent todėl Vilnių papuošėte angelais?
(Šypsosi.) Angelai kaip ir savaime tapo Vilniaus simboliu. Juk kiekvienas miestas turi savo simbolį - Briuselio negalime įsivaizduoti be garsiosios berniuko skulptūrėlės, Kopenhagos - be undinėlės. Vilniaus simboliu tampa balti angeliukai, nutūpę miesto aikštėse, skveruose. Džiugu, kad nuo 2007-ųjų jie keliauja ir po kitus Europos miestus.
Koks buvo jūsų sumanymo tikslas?
Iš pradžių tik norėjau pažiūrėti, ar žmonės nepakels rankos prieš angeliukus. Tuomet ir paaiškėjo, kad vilniečiai dar nebuvo pasirengę priimti ir pamilti angelų - nutraukė jiems sparnus, septynis angeliukus nepataisomai suniokojo. Tik tris pavyko išgelbėti. Po šių įvykių angeliukus buvo nuspręsta „tupdyti" aukščiau, kad jų nepasiektų vandalai.
Nusivylėte sostinės gyventojais?
Tikrai ne, nes vėliau pasirodė, kad daugiau buvo angeliukus ginančių, o ne naikinančių. Kartą atvykęs „gydyti" sužeisto angelo pamačiau žmones, slaugančius mano angelėlį: nulaužtas angeliuko dalis jie mėgino priklijuoti lipnia juosta (šypsosi). Tikiu, kad žmonės vertina meną ir gerbia angelo simbolį.
Angelais puošiate ir kitus Europos miestus?
Angelai iš Vilniaus skrenda į visą pasaulį. Nuo 2007 metų baltos angeliukų skulptūros į užsienio šalis neša žinią apie tai, kad Vilnius rengiasi švęsti jubiliejų. Baltų angeliukų skulptūros sukurtos ir padovanotos aštuoniems užsienio šalių miestams: Joensu (Suomijoje), Varšuvai, Kaliningradui, Sankt Peterburgui, Stokholmui, Dublinui, Talinui, Liublianai. Tikimasi, kad iki 2009-ųjų pabaigos skulptūros papuoš dar keturis Europos miestus: Rygą, Lisaboną, Milaną ir Liuksemburgą.
Ką tik grįžau iš Liuksemburgo. Ten kaip tik „patupdžiau" angeliuką miesto rotušėje. Jis kviečia aplankyti Vilnių, nes mūsų sostinė 2009 m. bus Europos kultūros sostinė bei visi švęsime Lietuvos tūkstantmetį.
Ar daug laiko reikia vienam angelui sukurti?
Normaliai dirbant, vienam angelui sukurti reikia maždaug vieno mėnesio. Kartą angelą kūriau net visus metus, o ilgiausiai - net pusantrų metų.
Ar jaučiatės įvertintas, populiarus menininkas?
Įvertinimų turiu nedaug, nes beveik nedalyvauju parodose. Tiesiog darau užsakymus ir nebeturiu laiko. Tiesa, turiu gavęs internetinio portalo DELFI apdovanojimą už metų idėją, taip pat Vilniaus mero padėką, laimėjau Vilnijos skulptūrų parko konkursą, turiu gavęs padėkų ir dovanų iš užsienio sostinių merų rankų. O dėl populiarumo, nežinau, ar esu populiarus, ar įžymus. Matyt, ne taip jau labai - užteks kurį laiką nebedirbti, ir žmonės užmirš.
Įmanoma pragyventi iš meno?
Na, nežinau, kaip kiti menininkai, bet aš iš meno ir gyvenu. Tiesa, ne tik iš skulptūrų - dar dirbu dailės mokykloje.
Minėjote, kad kurdamas vieną skulptūrą užtrukote net daugiau nei metus. Ar turite bent kiek laisvo laiko? Ką tada veikiate?
Laisvalaikiu mėgstu kurti skulptūras sau, keliauti, kažką statyti, kurti laisvai. Bet šiuo metu mano studijoje kūrinių beveik nėra. Visi iškeliavę pas žmones, į kitas šalis.
Kokių projektų esate numatęs?
Projektų bei minčių kurti turiu nemažai, net užsienio šalyse. Dabar noriu sistemingai įgyvendinti tai, ką esu sumanęs anksčiau.
Ar galite papasakoti?
Noriu ant prie Brandenburgo vartų stovinčio monumento sovietų kariams - dviejų galingų patrankų - užmauti duslintuvus. Tada šis paminklas būtų ne kovotojams, ne gynėjams, o agresoriams, plėšikams ar žudikams. Sumanymas visiškai pakeistų prasmę...
Trokštu įgyvendinti dar vieną idėją - Vilniaus miestas turėtų sugalvoti, ką jis norėtų nusipirkti, o aš pasiūlyčiau būdą pinigams rinkti. Tai didžiulė taupyklė, kuri stovėtų automobilių parkavimo vietose ir, be abejo, turėtų būti saugoma. Iš pradžių maniau parinkti metalinę dėžę, dabar įsivaizduoju, kad ji turėtų būti iš storo organinio stiklo. Kad piliečiai galėtų regėti, kiek pinigų jau yra ir kaip jų daugėja...
Jei nebūtumėte skulptorius?..
Jei nebūčiau skulptorius, matyt, būčiau tapytojas arba rašytojas. Ir dabar rašinėju, ypač kai yra įkvėpimas. Kartais nežinau, iš kur jis ateina ir kada išeina. Bet tikrai žinau, jog gražiausi ir geriausi eilėraščiai pavyksta tada, kai išgyveni stiprius jausmus...
