Knyga apie V.Kernagį pristatyta bičiulių ir artimųjų būryje (nuotraukos)

Pasitikdami pristatymo svečius „Aisčių“ repertuarą grojo S.Daukanto gimnazijos grupė. Vakarą atidarė, nors tik iš ekrano, pats V.Kernagis. Jis pilnutėlei salei padovanojo kūrinį „Purpurinis vakaras varva“. Po jos – „Pasijuokim“ ir dainą apie laukinių bičių medų „Išeinu“.

„Labas vakaras visiems, apsirengusiems ir basiems“, – šitą frazę atsimenu... O gal ir ne Kernagis ją pasakė“, – prisiminti atminties skeveldras ragino vakaro vedėjas aktorius Sigitas Račkys. Jis publiką išjudino kviesdamas susipažinti. Prisistatė salėje esantys V.Kernagio klasės ir kurso draugai, „Brodo“ chebra, muzikantai, poetai, artimieji ir gerbėjai.

Šypsojosi ir graudinosi

„Ne taip paprasta grįžti tais takais, kuriais atėjai prieš pusę šimto metų. Juolab, kad tuose takuose jau ne visus susitiksi, juolab, kad tais takais nauji vaikšto – jauni, gražūs. Gyvenimo ratas sukasi“, – į salę prabilo V.Kernagio auklėtoja Laima Abraitytė. Moteris atsiminė jį kaip savitą, ironišką, talentingą žmogų, įaugusį į kiekvieno gyvenimą. L.Abraitytė kalbėjo apie maestro išėjimą, nusidriekusias ilgas jo gerbėjų eiles su baltomis gėlėmis ir tai, kaip Kernagis „yra“ tapo „buvo“.

„Tai didžiulė avantiūra. Rizikinga tokias knygas rašyti, kai daugelis liudininkų dar gyvi, kai tokia medžiagos gausa, visi turi skirtingų įžvalgų. Tai artisto iš didžiosios raidės išėjimo liudijimas“, – apie knygą atsiliepė buvusi V.Kernagio auklėtoja, pasidžiaugusi, kad ši ir vėl kaip pats maestro sujungė žmones. Anot jos, knygą nutvieskė ir jos autorės R.Oginskaitės vidinė šviesa.

Nesidalinsiu prisiminimais, nenoriu prieš visus apsiverkti. Ačiū visiems, ačiū, kad jūs prisimenat. Ačiū Rūtai. Ačiū“, – šypsodamasi kalbėjo Vytauto Kernagio dukra Eglė.„Kai pagalvoji, V.Kernagiui nesisekė – iš baisios klasės, į dar baisesnį kursą. Buvome net praminti „Kraupi vienybė“, – linksmindamas salę jaunystės istorijas pasakojo S.Račkys.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė prisimindama V.Kernagį sakė, kad jis buvo kitoks žmogus. Ji papasakojo sakmę apie žmogų, einantį per dykumą ir pamatantį Jėzų Kristų ir ragino, kad visi suspėtų mylimiems žmonėms pasakyti, kaip juos myli.

Su poezija, su daina

Po jos prabilo aktorius, bardas Gediminas Storpirštis. „Ši knyga – paminklas tam laikui, o jo metu Vytas buvo viena ryškiausių asmenybių. Jis buvo muzikinės scenos reformatorius, labai daug įnešęs į sceną“, – prisimindamas bičiulį kalbėjo bardas. Jis daugiausiai kalbėjo apie maestro kaip dainuojamosios poezijos propaguotoją.

G.Storpirštį pakeitė Andrius Kulikauskas. Šiemet jo vardo premiją dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ gavęs muzikantas dėkojo V.Kernagiui už jo „Dainos teatrą“.

Į publiką  prabilęs poetas Marcelijus Martinaitis patikino, kad maestro buvo, yra ir bus. „Poeziją reikia ne skaityti, ją reikia girdėti. Šiaip nemėgstu su kuo nors keliauti, bet pajutau Kernagio tikrumą, vykome į gastroles. Jis jokios publikos nebijodavo – ir su kaimo žmonėmis, ir su vyresniais bendrą kalbą rasdavo“, – geru žodžiu maestro minėjo poetas. Anot M.Martinaičio, jo eilės nuskambėjo visai kitaip, kai jas pradėjo dainuoti V.Kernagis.

Eglė Kernagytė tvirtino, kad jai sunku būtų pasakyti, kiek valandų ji su knygos autore praleido kalbėdama. „Nesidalinsiu prisiminimais, nenoriu prieš visus apsiverkti. Ačiū visiems, ačiū, kad jūs prisimenat. Ačiū Rūtai. Ačiū“, – šypsodamasi kalbėjo V.Kernagio dukra.

Pagaliau žodį tarė knygos autorė R.Oginskaitė. „Mes turim daug dirbti, kad Kernagis neliktų užmirštas. Iki šiol esu apstulbusi, kad Kernagių šeimos nariai man buvo tokie atviri, jie mane įleido pasitikėdami. Aš dėkinga šeimai ir tiems 50 ar daugiau žmonių, kurie sutiko atsiminimus papasakoti ir tą darė noriai, nors ir bijojau“, – atviravo rašytoja dėkodama visiems pagalbininkams ir leidyklai. Ji pristatė ir paskutinįjį vakaro kūrinį, legendinę „Trakų pilį“.

Prisiminti V.Kernagio atėjo Larisa Kalpokaitė, Laisvė Radzevičienė, Algimanta Žukauskienė, Aistė Stonytė, daugybė kitų jo bičiulių ir gerbėjų.