Mario Basanov: „Krizė sutriuškino niekingą popsą“

Žinomas daugybės lietuviškų atlikėjų prodiuseris, muzikos autorius (kuris, beje, yra atlikėjo Lino Adomaičio brolis) yra iš tų, kurie dažniau lieka už kadro. Tačiau pastaruoju metu Marijus šiek tiek laiko praleido scenoje – to pareikalavo jo vaidmuo operos fantazijoje XYZ, parengtoje „Silence“ ir „bohemiečių“ kūrybinių susivienijimų. Nelinkęs ypač atvirauti Marijus nutarė pasidalyti su „15min“ skaitytojais savo kūrybiniais pasiekimais ir mintimis apie muziką.

– Kuo dabar gyveni?

– Man šiuo metu didelis kūrybinis pakilimas. Gyvenu kūryba. Daug dirbu su Vidžiu, greitai baigsime mūsų dueto albumą. Jis bus leidžiamas užsienyje. Gali būti, kad albumas bus dvigubas – tokiu atveju viena dalis bus labiau vokalinė, melancholiška, ramesnė, o kita – daugiau klubinė, skirta pogrindžio scenai – nuo hauso link techno.

Mano solinė karjera taip pats sėkminga: esu užmezgęs kontaktus su britų leidybos kompanijomis „Under the Shade“, „NeedWant“, bendradarbiauju su  australais. Per artimiausius 4 mėnesius manęs laukia septynių vinilų kūryba. Mano siekis – leisti šokių muziką vinilų pavidalu, nes jie turi išliekamąją vertę. Įsivaizduoju, kaip ateity anūkas sėdės ant kelių ir prašys parodyti, ką esu sukūręs. Būtų kur kas smagiau ne ieškoti mp3 internete, bet duoti jam pačiupinėti plokštelę. „Under the Shade“ jau išleido vieną mano vinilą su kūriniu „Carribean girl“ ir jo remiksais. Taip pat yra leidybos kompanijos „NeedWant“ išleistas mano Kaine ft. Kathy Diamond kūrinio „Love saves the day“ remiksas.

Ypač džiaugiuosi, kad į vieną didžiausių hauso muzikos rinkinių „Hed Kandi“ pateko vienas mano kūrinys. Nors tie rinkiniai ir yra komercija, tai didelis pasiekimas. Bijau suklysti, bet tikriausiai esu pirmas ten patekęs lietuvis.

– Kada Lietuvos klausytojai išgirs naujų tavo kūrybos perliukų?

– Kol kas čia dar niekas nieko negirdėjo. Baisu, kad muzika neatsidurtų internete. Nenoriu įžeisti Lietuvos publikos, kuri tikrai išmano šokių muziką, bet pristatydamas ją labiau orientuojuosi į Vakarus. Žinoma, išgirs ją ir lietuviai. Pavyzdžiui, artėjantį savaitgalį Vilniaus „Tarantino“ klube pasirodysiu su Vidžiu ir Few Nolder. Savo DJ seto metu pristatysiu apie 90 proc. naujų kūrinių. Tų, kurių jau artimiausiu metu laukia Sankt Peterburgas, Milanas ir Tokijas.

– Su kuo, be „Silence“ komandos, dirbi Lietuvoje?

– Tokių atlikėjų labai daug. Su Selu baigiame albumą, drauge ieškome aukso vidurio tarp meno ir geros, tikrąja to žodžio prasme, komercijos. Intensyviai rengiame Donato Montvydo  naują albumą, kuriame klausytojai išgirs daug gyvos muzikos, instrumentų. Esu bendradarbiavęs su Atlanta, šiuo metu su Soliariu įrašinėjame albumą, skirtą tik Vakarams.

Įdomus dalykas tas, kad gaunu pasiūlymų bendradarbiauti ir iš užsienio – prieš kurį laiką man paskambino airis Edwinas Williamsonas, kuriam mane rekomendavo kaip prodiuserį. Jis – universalus dainininkas, nes gali dainuoti ir kaip legendinis „Sex Bomb“ atlikėjas Tomas Jonesas, ir kaip Paulas McCartney. Greitai radijo stotys pradės transliuoti mūsų bendrą kūrinį „Something about“, kuriame klausytojai išgirs septinto ir aštunto dešimtmečių autentikos gaideles be jokio kičo.

– Kokios muzikos kūryba tau teikia daugiausia malonumo?

– Ačiū Dievui, kad jis man davė universalumą. Neapsiriboju vienu stiliumi, negalėčiau kurti vien šokių muzikos. Pavargčiau nuo jos tempo, permainingumo. Kartais gera grįžti, susukti gerą R‘n‘B ar new disco stiliaus kūrinį. Kaip solistas jaučiuosi artimesnis disco/new, disco/space, disco stiliams. Kai kuriame su Vidžiu, mūsų spalva kitokia – nuo hauso iki gilesnės „pelkinės“ muzikos. Man, kaip prodiuseriui, su atlikėjais patinka aptarti jų stilių.

Kai kūrėme antrą Vaido Baumilos albumą, jis buvo visiškai „vaidiškas“, kūrėme soulo, R‘n‘B. Dirbdami su Jurga Šeduikyte kūrėme visai ką kita – pasaką, ieškodavome meninių, tikriems melomanams skirtų minčių, idėjų ir klaustukų. Bendradarbiaudami su Selu, atrandame tokį braižą, kurio nerasi pas kitus atlikėjus. Stengiuosi kiekvienam artistui, nemėgstu vadinti jų klientais, pritaikyti savitą stilių, kad jie nebūtų tarsi pagal vieną kurpalį, išsiskirtų ne tik tembru, bet ir muzikos struktūra, forma, skambesiu.

Buvo laikas, kai dirbau pas brolį. Mūsų muzikos skonis visiškai sutampa, bet Linas labiau pasitraukęs į akustinį skambesį, o aš į elektroninį.– Kaip tau kyla naujų muzikinių idėjų?

– Užsidarau studijoje, įsijungiu sintezatorių. Kyla idėja. Na, dar klausau kuo daugiau naujos muzikos.

– Bet juk klausantis kitų kūrinių visuomet kyla pavojus, kad ir netyčia, nusikopijuoti. Kaip to išvengi?

– Tai daugelio kompozitorių problema. Pasąmoningai, visiškai netyčia gali padaryti ką nors panašaus į girdėtą kūrinį. Gama yra ribota, sunku išrasti ką nors labai skirtingo. Jei aš sugalvoju dainą, kuri atrodo bent kiek girdėta, bėgu pas studijos kolegą ir jam niūniuoju, kad pasakytų, ar girdėjo ką nors panašaus. Nenoriu problemų su LATGA-A (šypsosi).

– Kokie tavo ir brolio Lino kūrybiniai santykiai?

– Buvo laikas, kai dirbau pas brolį. Tekdavo padaryti jam aranžuočių, kai dar dainavo su Simona Jakubėnaite. Mūsų muzikos skonis visiškai sutampa, bet Linas labiau pasitraukęs į akustinį skambesį, o aš į elektroninį. Kartais gražiai padiskutuojame.

– Kodėl tave sudomino bendradarbiavimas su „bohemiečiais“? Juk opera ir elektronika – labai tolimi stiliai...

– 2004-aisiais Vokietijoje esu dalyvavęs panašiame projekte, tada kūrėme Richardo Wagnerio remiksus su garsaus dirigento Sauliaus Sondeckio sūnumi Vytu Sondeckiu. Juolab klasikinei muzikai nesu abejingas, daug metų grojau pučiamuoju instrumentu fagotu, Kaune esu mokęsis Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Per ten praleistus daugiau kaip 12 mokslo metų muzika yra įsišaknijusi manyje. Miela po daugelio metų grįžti prie seniai į stalčiuką padėto žanro. „Bohemiečiai“ – labai stiprūs profesionalai, nesinorėtų išskirti nė vieno, tačiau man ypač gera buvo prisiliesti prie tokių balsų kaip Edgaro Montvido ar Asmik Grigorian. Jie genialūs.

– Kokia, tavo nuomone, dabar muzikos situacija Lietuvoje?

– Krizė vienareikšmiškai atnešė naudos – labai apmažėjo „šūdpopsio“. Jis – tragedija. Vienu metu buvo privisę 50 skirtingų merginų grupių, kurios tarpusavyje „konkuravo“, nors visos buvo vienodos. Muzikos padangę paįvairino ir atsiradę klounai. Sunkmetis išbaidė juos kaip tarakonus. Žmonės pradėjo taupyti pinigus. Nors ir negali be pramogų, dabar klausytojai renkasi, nebeleidžia pinigų bet kam. Kita vertus, didelis pliusas, kad atsirado daug alternatyvių roko grupių.

Vienu metu buvo privisę 50 skirtingų merginų grupių, kurios tarpusavyje „konkuravo“, nors visos buvo vienodos. Muzikos padangę paįvairino ir atsiradę klounai. Sunkmetis išbaidė juos kaip tarakonus.Visose šalyse yra aukšto lygio profesionalų dainininkų ir yra iki 5–6 metų gyvuojančios grupelės. Tokie atlikėjai apie save neturi legendos – greitai pasidaro pinigų ir greitai pamirštami. Tokią muziką jie gali pristatyti nebent provincijose, kur net pavėlavus hitą paleisti 5 metus, niekam tai neužklius. Lygiai tokie patys laikini yra realybės šou atlikėjai, kurie niekam nėra įdomūs. Nebent giliai miškų glūdumose. Progresuojantiems miestams to nereikia.

– Ar imtumeisi prodiusuoti vieną iš tokių vienodų ir trumpalaikių merginų grupių?

– Ne. Su jomis nedirbčiau, nes man tai nepriimtina. Mėgstu kokybę, o ne „tirli pirli“, kurie tampa greitu hitu. Ypač dabar, kai turiu daug darbo su Vakarais. Garsus didžėjas Carlas Koxas yra pasakęs ir aš sutinku su jo žodžiais: „Gink Dieve, nenorėčiau būti dainos „Barbie Girl“ atlikėju. Fu fu fu. Bet kaip norėčiau būti tos dainos autorius.“ Viskas paprasta – tokios vienkartinės dainos Vakaruose atneša labai didelius pinigus.

– Kokius Lietuvos scenos atlikėjus vertini?

– Didelę simpatiją iš savo prodiusuojamų atlikėjų jaučiu Jurgai Šeduikytei dėl jos „crazy“ požiūrio į muziką, dėl jos troškimo laužyti muzikos standartus ir radijo formatus. Iš ne prodiusuojamų – brolio albumas „Window of my soul“ labai stiprus, man patinka Lietuvos elektroninės scenos atstovai „Fusedmarc“, kolegos ir draugai: Few Nolder, Leonas Somovas, „Downtown party network“.

– Tai artimiausiu metu apie tave išgirsime Lietuvoje?

– Skubame su Vidžiu baigti albumą. Gali būti, kad turėsiu naują sceninį vardą bendradarbiaudamas su britais „NeedWant“. Mario Basanov yra tinkamas nuo disco iki hauso. O naujas vardas turėtų būti nuo hauso iki techno. Bet dar jo nesugalvojau.

Kodėl nekuri savo vardu?

Noriu jį pataupyti. Slapyvardis Basanov yra nuo žodžio „bossa nova“, o Mario lyg ir Marijaus trumpinys. Man patinka jo skambesys. Adomaitis – labai graži pavardė, bet „įjungus užsieniečio ausį“, man atrodo, ji gali neskambėti. Ypač šokių muzikos kontekste. Jei nutarsiu kurti rimtąją muziką, pavyzdžiui, kokią simfoniją, ją šimtu procentu kurs Marijus Adomaitis.