Kristina Savickytė-Damanskienė atnaujino santuokos įžadus (papildyta rugpjūčio 27 d.)

Ir koks gi jausmas apsivilkti baltą suknelę, praėjus dešimčiai metų po sutuoktuvių?

Taigi, sakau, visai netyčia toji suknelė. Pamaniau, kad reikėtų ką nors pasisiūdinti. Vieną medžiagą atnešė stilistė, kitą – vis ne tai, ko norėčiau. Tai faktūra netinka, tai spalvos. Atradom baltą. Linui sakiau, kad suknelė bus paprastutė, o kai pamatė, nesusilaikė: „Nieko sau paprastutė! Aš šalia tavęs kaip kaimo Jurgis atrodysiu. Iš kur dabar smokingą paimsiu?!“ Nieko, sakau, nesirūpink. Ir su paprastu švarku man gražus.

Žiedus irgi naujus pasigaminote. Matau, blizga ant rankos...

Mes tikrai nieko neplanavome ir negalvojome susėdę. Labai norėjosi, kad šventės kulminacija įvyktų bažnyčioje. Ne šiaip sau balius... Vestuvių neturėjome, susirašėme, ir tiek. Santuokos sakramentą priėmėme beveik po metų, tą pačią dieną, kai krikštijome mergaites. Senosios Varėnos kunigas Pranciškus Čivilis mums pasakė, kad laiminti santuoką galima nors ir kiekvienais metais. Dešimtmetis – gera proga. Ceremonija buvo labai graži ir, svarbiausia, nuoširdi.

Žinai, žmonės sako, jei nori pamatyti tikrą būsimo vyro veidą, pirmiausia jį prigirdyk. Man atrodo, girdyk negirdęs, nieko iš to nebus, reikia pagyventi kartu, kad pamatytum, koks žmogus yra šalia tavęs.

Tikriausiai ir graudi...

Ir prieš devynerius metus, skaitydama priesaiką, verkiau, ir dabar negalėjau sulaikyti ašarų. Labai jaudina tokie dalykai. Buvo tikrai gražu: mus su Linu bažnyčioje pasodino į aukštas kėdes, vaikai susėdo priekyje. Štai tokiomis akimirkomis galvoji, jog, bėgdamas, skubėdamas, pameti kai kuriuos labai svarbius dalykus savo gyvenime.

Ar greitai prabėgo tie dešimt metų?

Labai! Net sunku patikėti.

Sau atrodai pasikeitusi, kai žiūri vestuvių nuotraukas?

Kad mes tokių neturime! Vos kelias, iš draugų „muilinės“. Prieš dešimt metų viskas įvyko žaibu. Žaibu susirašėme, žaibu gimė dvynės. Nors ir dabar... Mane ta ceremonija bažnyčioje, tos kalbos ir tie jausmai taip „nunešė“, kad pamiršau, jog reikėtų nusifotografuoti visiems keturiems. Taigi, nieko nepasimokiau. Gražių nuotraukų mes ir vėl neturime.
Sugalvojome, kad žiedus naujus reikia pasigaminti – pasigaminome, nusprendžiau suknelę pasisiūti – pasisiuvau. Sodybą irgi paskutinę akimirką užsisakėme. Bet pasisekė, netoli Senosios Varėnos, Merkinėje, nuostabi etnografinė sodyba. Ryte atsikėlę kiekvienas išsiliejome po tikrą vaško žvakę. Kažkaip viskas neplanuotai smagiai išėjo.

Ir škvalas nesutrukdė? Juk visa Lietuva nuo jo kentėjo...

O mus Dievulis Merkinėje saugojo. Žaibų ir griaustino šiek tiek teko, bet iš po nakties netgi stiklinės nuo stalo nebuvo nukritusios. Tik elektra pradingo, bet taip gal netgi romantiškiau. 

Kaip Justinai ir Gabijai patiko tėvelių vestuvės?

Jos nesakė „vestuvės“, sakė „šventė“. Labai jos laukė, skaičiavo dienas, paskui dūko šėlo su vaikais.
Apie vestuves visi kalbėti ėmė, kai suvažiavo svečiai. Iš pradžių – juokais, o paskui visai rimtai mus ėmė vadinti jaunikiu ir jaunąja. Buvo ir smagu, ir keista.

Kristina, papasakok, kaip išgyventi drauge dešimt metų?

Reikia noro, o mes su Linu abu jo turime. Didelio, stipraus ir daug. Juk nieko naujo nepasakysiu: kantrybės reikia kartais. Ir šiaip mums su Linu sekasi, nes dar labai labai vienas kitą mylime. Per dešimt metų buvo ir geresnių, ir blogesnių laikų, šitas palaiminimas bažnyčioje lyg ir įtvirtino, kad viskas yra gerai, viskas – puiku. 

Per šitiek laiko poros dažnai pasuka skirtingais keliais. Ypač, kai gimsta vaikai, kai užgriūna buitis...

Svarbiausia, kad sutaptų požiūriai. Ir mums būna, užsikuičiame, vis apie vaikus, apie vaikus. Ypač dabar, kai artėja ruduo, prasidės mokykla, kol viskas stos į savo vietas, kol išsiaiškinsime, kas kurią į kokį būrelį veš, tikrai neturėsime laiko sau. Laimė, ne man, ne jam – mums abiem dukros yra svarbios, užtat ir sutariam, užtat ir nepyksta nė vienas, kad vaikai – pirmiausia, o mes patys – paskui. Niekam jokios tragedijos! 

Ar tada, kai tuokėtės, jau matei, kad Linas – šeimos žmogus?

Ne, ne! Tuomet nebuvo svarbu! Juk kol negimsta vaikų, apie tai negalvoji. Reikia viską patirti, kad sužinotum.

Kad viską sužinotumėte, iškart gavote dvi mergytes...

Lyg būtų kas įmetęs į balą ir palikęs – kapstykitės, pažiūrėsim, ar pavyks. Lengva nebuvo. Ir dabar, kai žiūriu senas nuotraukas, prisimenu visokių dalykų: ėjo, nugriuvo, kėlėsi, sirgo...

Matyt, štai tokios bėdos šeimą ir suklijuoja...

Arba ne. Žinai, žmonės sako, jei nori pamatyti tikrą būsimo vyro veidą, pirmiausia jį prigirdyk. Man atrodo, girdyk negirdęs, nieko iš to nebus, reikia pagyventi kartu, kad pamatytum, koks žmogus yra šalia tavęs. Linui buvo 23-eji, kai Justina ir Gabija gimė, bet jis buvo jau subrendęs tėvas. Gali būti, jog tai ateina iš kažkur giliau, gal pasąmonėje būna įskiepyta.

Vis dėlto, sutik, bėgant laikui chemija išgaruoja...

Tiesa, drugeliai nebeskraido, bet juk atsiranda svarbesnių dalykų, argi ne? 

Na, pavyzdžiui, dar vienas kūdikėlis. Broliukas – sesutėms...

O aš ne per sena gimdyti (juokiasi)? Reikės apie tai pasikalbėti su Damanskiu. Tik jau, atrodo, pamiršau, ką reiškia keltis naktimis.