Rytis Cicinas: „Sūnus mus sujungė stipriau nei bet kokios vestuvės“ (papildyta vasario 25 d.)

Negaliu atsistebėti: Adas toks ramus vaikas... Netgi suaugusiam sunku ištverti tokią varginančią fotosesiją.

Rytis: Tai jau dabar miegos iki vakaro.. 

Ryti, džiaugiesi?

Rytis: O kaip tu manai?! Didžiausias džiaugsmas ir didžiausia nuostaba. Adukas – labai lauktas ir planuotas kūdikis, tikrai ne netyčiukas. Kai Neringa pasakė, buvo sunku patikėti. Nubėgau į vaistinę, dar keletą nėštumo testų nupirkau. Kitą rytą žinia niekur neišnyko.

Paslaptį jums gana ilgai pavyko išlaikyti...

Rytis: Kad ne taip jau mėgstu afišuotis. Niekam labai nepasakojom, bet ir neslėpėm baisiai. Truputį palaukėme, mamoms pasakėme. Pamenu, Neringos mama pas mus pietavo, iškart verkt. Maniškė, kai sužinojo, – irgi, taip laukė anūko. Kad ir mums patiems toji naujiena atnešė begalinio džiaugsmo antplūdį.

Ar sunkus buvo nėštumas?

Neringa: Iki šešto mėnesio siaubingai pykino. Paskui priaugau daug svorio, o šiaip – nieko baisaus.

Būdavo, naktimis tave šokdindavo, Ryti?

Rytis: Kad Neringa jokių fanaberijų neturėjo. 
Neringa: Ryčiui neteko nei ledų, nei raugintų agurkų naktį važiuoti. Pirmuosius tris mėnesius nuolat norėdavosi rūgštynių sriubos, tai ir viskas. 

Rytis: Sutarėme, kad mūsų vaikelį priims šeimos draugė, gydytoja Kristina. Ji nusprendė, kad Neringai bus geriau atlikti cezario pjūvį. Operaciją suplanavo šeštadienį – ligoninėje mažiau žmonių, triukšmo. Penktadienį su Neringa sugalvojome papietauti. Išvažiavome į miestą, pasėdėjome savo mėgstamame restorane „Perkūno namai“. Važiuojant po pietų namo, Neringai nubėgo vandenys. Skambiname gydytojai: „Jau prasidėjo!“ Mūsų daktarė Kristina ramiai: „Niekur neskubėkit, važiuokit namo, susidėkit daiktus.“ Įsivaizduok, antrą valandą restorane, o šeštą jau Adas atsirado, nė šeštadienio nereikėjo laukti. Pamenu, prie operacinės persirengiame, visi juokiamės, gydytoja Kristina, seselės, o aš per stiklą matau Neringą. Sėdi susikūprinusi, gydytojas į nugarą leidžia vaistus. Taip pagailo man jos... Galvoju: mes tai juokiamės, o jai reikės viską iškentėti.

Per gimdymą norėjau būti kartu su Neringa. Ir nieko baisaus – stovėjau, žiūrėjau, man įdomu, juk kažkada pats mediku svajojau tapti. Jau po visko gydytojas anesteziologas sako: „Galit pasveikinti mamą.“ Pasilenkiau prie Neringos su visa kauke ant burnos. Gydytojas juokiasi: „Mano laikais žmonės be kaukių bučiuodavosi, gal dabar kitaip?“ Pasimetęs nusitraukiau kaukę, dar kartą pabučiavau Neringą ir pasveikinau ją tapus mama. Tokia smagi atmosfera, be jokios įtampos. Matyt todėl, kad aplinkui – savi, pažįstami.

Po dešimties minučių sūnus jau buvo mano rankose, pats nunešiau jį į Naujagimių skyrių. Niekuomet nepamiršiu šito jausmo: einu koridoriumi ir taip norisi, kad kas nors eitų prieky, kad pamatytų mane su sūnumi ant rankų, kad išvystų mano džiaugsmą ir tai, koks esu laimingas! Žiūrėkit visi, žiūrėkit! 

Gydytojas juokiasi: „Mano laikais žmonės be kaukių bučiuodavosi, gal dabar kitaip?“ Pasimetęs nusitraukiau kaukę, dar kartą pabučiavau Neringą ir pasveikinau ją tapus mama.

Kol Neringa su sūneliu gulėjo ligoninėje, tau teko atlaikyti spaudimą čia, namuose?

Rytis: Mes visi nakvojome ligoninėje, aš su Neringa ir Aduku vienoje palatoje. Buvo juokinga. Naktį visada išsiimu linzes. Sakau, Neringa, tu tik mane kelk, aš vaikelį tau paduosiu, kai reikės. Atsikeliu, einu be linzių apgraibomis, Neringa juokiasi: “Tu pagulėk, aš pamėginsiu pati...“ Narsuolė. Po trijų parų mes jau buvome namuose.  
Neringa: Skaudėjo... Dar dabar prisimenu.
Rytis: Iš ligoninės tikrai grįžo pavargusi.

Tikriausiai Adui kambarys jau iš anksto buvo paruoštas?

Rytis: Lovelę nupirkome seniai, Neringai buvo gal ketvirtas mėnuo. Pamačiau parduotuvės vitrinoje, patiko. Iš pradžių ją pastatėme miegamajame, prie mūsų lovos. Tik visai neseniai Aduką perkėlėme į kitą kambarį. Dabar jis gerokai ramiau miega, gal televizorius miegamajame blaškydavo. 
Neringa: Dabar išparpia visą naktį. 
Rytis: Tą dieną, kai turėjome grįžti, pripirkau balionų, išpuošiau namus. Ligoninėje mūsų klausia: „Tai kada važiuosit namo?“ Pratempėm iki nakties. Kitą rytą prie namų jau stovėjo operatoriai su filmavimo kameromis, o žurnalistai su gėlių puokštėmis veržėsi į namus. Nieko neįsileidome.

Visai suprantamas noras pabūti tik trise...

Rytis: Kažkaip netgi buvo sunku patikėti, kad tas vaikelis – tikrai mūsų.
Neringa: Suvokimas, kad turime sūnų, neiškart atėjo.  

Sako, gimus kūdikiui, gyvenimas labai pasikeičia...

Rytis: Nesakau, kad labai... Žinoma, imi gyventi vaiko ritmu, pagal jo dienos režimą. Didžiausias krūvis, aišku, tenka Neringai. Mama ji dirba dvidešimt keturias valandas per parą.
Neringa: Bet juk tai – malonumas. Man patinka, aš esu laiminga.
Rytis: Kai dar dirbau teatre, vis atrodydavo – iki trisdešimties gyvensiu tik sau. Po trisdešimties viskas keičiasi. Apsiramini, sustoji, daraisi sėslesnis, imi galvoti apie šeimą. Taigi, viskam savas laikas...

Kaip išrinkote sūnui vardą?

Rytis: Turėjome keletą variantų. Norėjome, kad būtų trumpas, derėtų prie pavardės. 
Neringa: Rytis pasiūlė Adą. Man labai patiko. 
Rytis: Mano mama siūlė: „Pavadink Ryčiu.“ O aš jai: „Užtenka, vienas jau yra, tegu žmogus turi savo vardą.“

Neringa, ką gavai dovanų už sūnų?

Rytis: Padovanojome Neringai mano močiutės žiedą. Tai – šeimos relikvija.
Neringa: Rytis man nuolat dovanoja gėlių.
Rytis: Man tikrai patinka jai daryti staigmenas. Išvažiuoju į miestą ir grįžtu su gėlėmis. 

O kitas žiedas kur?

Rytis: Nėra. Kol kas tik vienas (juokiasi).
Neringa: Niekaip neišrenka, neranda tokio gražaus. Nėra tokių, negamina (juokiasi).

Gal nesutaupai, Ryti?

Rytis: Kad sutaupau, bet nerandam, kur labai gražius parduoda (juokiasi).

Tai geriau paieškokit, įsivaizduoju, kaip jūsų draugai laukia vestuvių...

Rytis: Viskam savo laikas.

Labai bijau, kad nesužinosim, kai jis ateis...

Rytis: Ne dėl svetimų visa tai...

O piršlybos jau įvyko?

Rytis: Manykit, kaip norit. Yra graži istorija apie Meksiką. Vieną dieną su Neringa plaukiojome. Ranka užgriebiau kriauklę, ištraukiau, o ji – kaip žiedas. Padovanojau  Neringai. 
Neringa: Argi ne gražus (atneša kriauklę – atostogų Meksikoje prisiminimą)? 
Rytis: Tai žurnalistai sugalvojo sužadėtuves. Tegu... Nepamaišys! O aš tik galiu pakartoti: viskam savo laikas.

Jūsų netrikdo, kad Adas gimė ne santuokoje?

Rytis: Laikai keičiasi, dabar kitos pažiūros, tai anksčiau visi stebėjosi.
Neringa: Man atrodo, vaiku vienas kitam įsipareigojome labiau nei vestuvėmis.
Rytis: Adas mus sujungė, sutvirtino.

Vis dėlto galiu lažintis, kad per Kalėdas klausimas apie vestuves buvo populiariausias.

Neringa: Niekas nebeklausia, pavargo klausinėti.
Rytis: Keturiolika metų esame kartu, trejus gyvename vienuose namuose. Dabar visi džiaugiasi Adu, mus paliko ramybėje.

Tai žurnalistai sugalvojo sužadėtuves. Tegu... Nepamaišys! O aš tik galiu pakartoti: viskam savo laikas.

Močiutės, matyt, mielai anūką pažiūri?

Rytis: Neseniai Neringa turėjo bėdų su sveikata, reikėjo operuoti, tai mano mama mielai pabuvo savaitėlę. 
Neringa: Pirmuosius mėnesius labai padėjo mano mama.
Rytis: Man tai vis koncertai, renginiai, filmavimai. Tai viena močiutė, tai kita atvažiuoja, išleidžia Neringą į miestą, į parduotuves. Juk jai reikia nors keletą valandų išbėgti, atsipūsti. 

Na, aš abejoju, ar tu vežioji sūnų vežimėlyje šalia namų...

Rytis: Nelabai (šypsosi)... Vasarą dažnai visi važiuodavome pabūti kokioje nuošalioje kaimo sodyboje. Adukui gerai tarp pušų, o ir mums patiems reikia pailsėti toliau nuo žmonių akių.

Tiesiog peršasi išvada, kad jums reikia namo! 

Rytis: Šitokiais laikais?! Kaip yra, taip gerai... Nori pabūti nuošaliau – sėdi į automobilį,  Kazlų Rūda šalia, Adučio prosenelės namas irgi netoli Kauno. Tik važiuok! Sūnus jau didesnis, šiais metais dar daugiau važinėsim.

Matau, dabar tikrai visas gyvenimas sukasi aplink Adą.

Rytis: Išvažiuoju į užsienį, nebegaliu parduotuvėse pro vaikų skyrius praeiti. Vis Adukui, Adukui, o anksčiau tik sau, tik Neringai. 

Ryti, juk jau gali pasakyti, koks esi tėtis? Ar tokį save įsivaizdavai? 

Rytis: Žinoma, noriu tapti savo sūnaus draugu. O kaip bus?.. 

Kokios tavo pareigos namuose? 

Rytis: Labai dažnai gaminu pietus. Viską nuperku, ko reikia, – maisto, drabužėlių. Vakare, jei anksčiau grįžtu, pasiniurkome kaip reikiant. Tai Neringa dirba mama visą dieną, Adukas nuo mamytės nė žingsnio. 

Tu juk irgi buvai mylimas mamos sūnelis... 

Rytis: Kad mylimas – tai tikrai, bet tik jau ne lepūnėlis. Jei toks būčiau, gal dar dabar mamai ant sprando sėdėčiau. Buvo gal penkiolika, kai pabėgau į Kauną, norėjau pats tvarkyti savo gyvenimą, turėti savų pinigų, išmėginti bendrabučio taisykles, vieną butą nuomotis, kitą. Gera žinoti: jei nepasiseks – pas mamą visada gali grįžti.

Turėsi ką Adui apie save papasakoti...

Rytis: Patikėk, daug nepasakosiu (juokiasi)...
Neringa: Na, visko tikrai nereikia (šypsosi)...

Manai, jis bus dainininkas?

Rytis: Pažiūrėsim. Rinksis, ką norės.

Laukėte berniuko? 

Rytis: Kad man nebuvo svarbu...
Neringa: O aš mačiau, kaip Ryčio veidas nušvito, kai sužinojome.

Grįžęs vakare po koncerto, matyt, pirmiausia kiši nosį į sūnaus kambarį?

Rytis: Po koncertų dažnai grįžtu vidurnaktį, taigi sūnus jau miega. Pasisveikiname ryte. Dabar jis taip keičiasi! Neseniai buvau Londone, grįžau, o Neringa sako: „Turiu naujieną. Adui išdygo dantukas!“

Ar sūnelį jau pakrikštijote?

Rytis: Dar paūgės, bus šilčiau...

Štai imsite dvi šventes ir sudėsite į vieną?

Rytis: Žiūrėsim, kaip čia bus...
Neringa: Aš tai per krikštynas pasipuošiu šviesiau. Maža kas...