Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Valstybės „bankrotas“ – dar ne pasaulio pabaiga

Protestai priešais Graikijos parlamentą
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Protestai priešais Graikijos parlamentą
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Sudėtinga ekonominė situacija Graikijoje ir Portugalijoje privedė šias šalis prie „bankroto“ ribos. Paradoksas, bet istorija rodo, kad paskelbimas apie nesugebėjimą įvykdyti savo įsipareigojimų, šaliai kartais gali padėti atsitiesti. Per pastaruosius du šimtmečius „bankrutavo“ gerokai per 100 valstybių. Ne viena iš jų tai padarė net ne po vieną kartą.

„Vaizdingai vadinamas valstybės bankrotas nėra šalies istorijos pabaiga, – „15min“ sakė ekonomistas Romas Lazutka. – Tai nėra jos nukariavimas ar išpardavimas iš varžytinių. Bankrutavusi valstybė nėra ištrinama iš pasaulio žemėlapio.“

Ekonomistas taip pat patikslino, kad sąvoka „bankrotas“ valstybėms taikoma perkeltine prasme, mat bankrutuoti gali tik įmonės. Pastarosios bankrutuoja, kai tampa nemokios. T.y. nebepajėgia atsiskaityti su skolintojais, žaliavų tiekėjais, nesugeba išmokėti algų ir pan. Tuomet įmonė bankrutuoja, jos turtas išparduodamas, kad ji galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus. Neretai bankrutavusią įmonę kas nors nusiperka, ją pertvarko ir tęsia jos veiklą. „Su valstybėmis taip nebūna, – aiškino R.Lazutka. – Valstybės nebankrutuoja ta prasme, kad net ir tapusios nemokios, jos vis dar turi nemažai turto, kuriuo galėtų atsiskaityti.“

Pavyzdžiui, Graikija, kuriai skambinama bankroto varpais, galėtų privatizuoti ne vieną infrastruktūros objektą. Ji taip pat galėtų parduoti vieną iš savo salų ar valstybinę žemę ir pan. Už visa tai gavę pinigų, Atėnai sugebėtų padengti savo skolas.

Vaizdingai vadinamas valstybės bankrotas nėra šalies istorijos pabaiga. Tai nėra jos nukariavimas ar išpardavimas iš varžytinių.„Taigi kai kalbama apie valstybės bankrotą, turima omenyje, kad ji yra prasiskolinusi ir nebesugeba grąžinti skolų, – sakė ekonomikos ekspertas. – Į biudžetą surenkama nepakankamai pinigų, reiškia, vėl reikia skolintis, kad padengtum senas skolas ir šis ratas tęsiasi.“

Ne blogiausia situacija

Gąsdinančiai skambantys žodžiai „valstybės bankrotas“ nėra pati blogiausia ekonominė situacija, į kurią gali patekti šalis. „Žemės drebėjimas Japonijoje padarė ne mažiau nuostolių šiai šaliai, nei jų turi nemokia tampanti valstybė“, – kalbėjo R.Lazutka.

Tai nėra pati kritiškiausia situacija, nes valstybės nemokumas susijęs su pinigų srautais. T.y. su tuo, kiek valstybė surenka pinigų ir kiek jų išmoka. Todėl ėmusis būtinų priemonių, subalansavus biudžetą, situaciją galima sutvarkyti. „Puikus pavyzdys – Lietuva ir Latvija. Prieš porą metų buvo kalbama, kad šios šalys – ant bankroto ribos. Tačiau jos susitvarkė: sumažino išlaidas, pensijas, įvairias kitas socialines išmokas, valdininkų atlyginimus, sustabdė tam tikrų projektų finansavimą, padidino mokesčius, – aiškino ekonomikos ekspertas. – Tai padaryti gali visos valstybės. Sumažėjus išlaidoms, reikės ir mažiau skolintis.“

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Ekonomistas Romas Lazutka
Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Ekonomistas Romas Lazutka

Tačiau realybėje įgyvendinti šias priemones gan sudėtinga. Ypatingai demokratinėse valstybėse. „Biudžeto subalansavimas yra tai, dėl ko dabar lietuviai skundžiasi labiausiai, – kalbėjo R.Lazutka. – Neretai šių priemonių nerizikuoja imtis patys politikai, nes žino, kad jos garantuoja, jog į valdžią išrinktas nebebūsi. Visuomenėje yra nusistatymas, kad taupyti negalima, mokesčių didinti negalima.  Tai darančius politikus visuomenė nušvilps, reikalaus perrinkimo. Tada valstybė ir yra stumiama skolintis vis daugiau.“

Neatlaiko spaudimo

Istorijoje būta šalių, kurios, atėjus laikui išmokėti skolas, atsisakė tai padaryti. Tarp dažniausiai minimų pavyzdžių – Argentina ir Rusija. „Tokiu atveju valstybė praneša, kad suėjus terminui nebeišpirks savo vertybinių popierių, – aiškino ekonomistas. –  Šiuos popierius įsigiję asmenys ar finansinės institucijos labai nusivilia, tampa piktos. Tačiau ekonomika toje valstybėje vis tiek egzistuoja.“ T.y. žmonės toliau dirba, skirtingai, nei įmonės bankroto atveju, niekas negriūna, valstybė nėra „uždaroma“ ir jos piliečiai neišsiskirsto.

Taip pat neatsiranda ir naujas valstybės „savininkas“. Kita vertus, nemokiomis tapusiose šalyse dažnai keičiasi vyriausybės. Jos dažnai neatlaiko spaudimo: viena vertus, jos yra spaudžiamos grąžinti skolas ir žino, kad jei nepajėgs to padaryti, kurį laiką valstybe niekas nepasitikės. Kita vertus, piliečiai spaudžia nedidinti mokesčių, nemažinti algų, socialinių išmokų ir pan.

Nusipirkti valstybės negalima

Kiekvieną sykį prakalbus apie ant „bankroto“ ribos atsidūrusią šalį, pasigirsta spekuliacijų, esą, ją gali nusipirkti kuri nors kita valstybė. Tačiau R.Lazutkos tikinimu, šiuolaikiniame pasaulyje tokia galimybė yra nereali. „Pirmiausia reikia apsibrėžti, kas yra valstybė. Jei kalbame apie teritoriją, tuomet tikimybė, kad nemokios valstybės teritoriją įsigys kita šalis – praktiškai neįmanoma, – dėstė ekonomikos ekspertas. – Valstybės nėra linkusios parduoti net savo salų ir taip padengti skolų, taigi visos teritorijos pardavimas būtų neįsivaizduojamas.“ Be abejo, tokiam žingsniui labai priešintųsi ir „bankrutavusios“ šalies piliečiai.

Tačiau kitas klausimas – ūkio paskirties žemės sklypų pardavimas užsieniečiams. Jiems pardavus šios paskirties sklypus valstybė į biudžetą gauna papildomų pajamų, tačiau tai nereiškia, kad buvo parduota valstybės teritorija. „Tai reiškia, kad parduodama žemė, bet joje galioja Lietuvos įstatymai, – kalbėjo R.Lazutka. Taigi žemės sklypą įsigyję užsieniečiai neišsikels ten savo vėliavos ir nepaskelbs, kad tai jų šalies teritorija.“ 

Baudimas – netiesioginis

Nemokumo paskelbimas – vienas iš būdų valstybei atsikratyti savo skolų. Kadangi šis sprendimas visuomet yra politinis, pasak R.Lazutkos, visada galima įtarti, kad valstybės „bankrotą“ pasirinko kaip lengvesnę išeitį.

Nemokumą paskelbusios šalys yra nubaudžiamos netiesiogiai. „Pavyzdžiui, Graikija prasiskolinusi privatiems Vokietijos bankams. Jei Atėnai paskelbs neišmokėsiantys šių skolų laiku, nes neturi iš ko, tai tikrai nereiškia, kad vokiečiai į Graikiją pasiųs savo kariuomenę ir skolą pabandys pasiimti turtu“, – vaizdžiai aiškino R.Lazutka.

Didžiausia tokią išeitį pasirinkusios valstybės bausmė – ji tampa nepatikima. „Šaliai subalansuoti mokesčių dydį ir savo išlaidas, labai sunku. Todėl valstybės nuolat skolinasi. Geresniu laikotarpiu joms skolintis reikia mažiau, per ekonominį sunkmetį – daugiau, – aiškino ekonomikos ekspertas. – Taigi jei valstybė paskelbia esanti nemoki, sunkiu laikotarpiu jai daugiau niekas pinigų arba neskolins, arba skolins labai brangiai. Be to, pritraukti investicijas tokiai šaliai bus labai sudėtinga.“

Nemokumo paskelbimas – vienas iš būdų valstybei atsikratyti savo skolų. Kadangi šis sprendimas visuomet yra politinis, visada galima įtarti, kad valstybės „bankrotą“ pasirinko kaip lengvesnę išeitį.Jei Graikija nuspręstų paskelbti „bankrotą“, netiesioginę šio sprendimo įtaką pajustų ir kitos Europos Sąjungos (ES) valstybės. Pirmiausia tikriausiai smuktų euro kursas. Antra, reitingų agentūros greičiausiai sumažintų kitų ES šalių, kurios yra nebe tokios patikimos investicijoms ir kurios, šių agentūrų manymu, gali pasekti Graikijos keliu, reitingus.

Tačiau Atėnų sprendimo įtaka kitoms Bendrijos šalims priklausytų ir nuo to, kaip į jį reaguotų ES kaip organizacija – gelbėtų Graikiją, ar ne.

Garsiausi valstybių „bankrotai“

Zimbabvė. Ne vieno ekonomikos apžvalgininko įsitikinimu, Zimbabvės „bankrotas“ yra vienas iš didžiausių nacionalinių bankrotų pasaulio istorijoje. 2008 metais CNN rašė, kad šią, į karą įsitraukusią šalį, kankino choleros protrūkis, maisto trūkumas, hiperinfliacija ir raginimai prezidentui Robertui Mgabe atsistatydinti.  Šalis nesugebėjo išmokėti 4,5 mlrd. JAV dolerių skolos, nedarbas šalyje siekė 80 proc. Zimbabvės padėtis galiausiai pasiekė tokį pasibaisėtiną lygį, kad didžiojoje dalyje šalies žmonės vandens neturėjo mažiausiai metus. Jeilio universiteto Globalizacijos studijų centras panašiai apie šią šalį kalbėjo dar 2005 metais, įvardinęs Zimbabvę „greičiausiai besitraukiančia pasaulio ekonomika“.

Argentina. Argentina itin sunkų laikotarpį išgyveno prieš dešimtmetį, kai buvo priversta penktąjį kartą per savo nepriklausomybės laikotarpį paskelbti „bankrotą“. Žlugus nacionalinei valiutai ir paskelbus apie tai, kad šalis tapo nemoki, šalies piliečiai nebegalėjo naudotis savo indėliais, verslas neteko grynųjų pinigų, darbuotojai nebegavo atlyginimų. Argentinos piliečiai taip supanikavo, kad daugybė jų naktimis miegodavo prie bankomatų. Šalyje prasidėjo neramumai, akivaizdžiai išaugo nusikalstamumas, o situacija galiausiai tapo tokia chaotiška, kad prezidentas Fernando de la Rua nuo įniršusios minios sykį buvo priverstas bėgti su sraigtasparniu. Valstybės užsienio skola 2001-aisiais siekė 145 mlrd. 

2003 metais ji pasiekė 200 mlrd. JAV dolerių. Nepaisant veiksmų, kurių ėmėsi Buenos Airės, tarp kurių – peso devalvavimas, valstybinio turto išpardavimas, naujų skolų terminų nustatymai ir kt., atsikratyti skolų šiai Pietų Amerikos valstybei nepavyksta iki šiol.

Urugvajus. Prieš bemaž dešimtmetį finansinių sunkumų nepavyko išvengti ir Urugvajui, kurio bendrasis vidaus produktas pirmąjį 2002-ųjų pusmetį krito bemaž 50 proc., o metinis – per 7 proc. Urugvajaus vyriausybė paskelbė neturinti pinigų išmokėti skoloms, tačiau šaliai pavyko įtikinti savo kreditorius, kad po kelerių metų jai pavyks atsitiesti ir įveikti visas problemas. Taip ir įvyko. Urugvajaus obligacijų vertė nesumažėjo, o po trejų metų vyriausybė sugrįžo į rinką.

Rusija. Kritišką momentą Rusija išgyveno 1998 metais, kai buvusią sovietinę respubliką užklupo didžiausia finansų krizė jos istorijoje. Žlugus Sovietų Sąjungai, Rusijos ekonomika vystėsi palyginti neblogai. Daugiausiai įtakos tam turėjo gamtos ištekliai. Faktiškai visas savo pajamas tuo metu Maskva gavo iš naftos ir dujų eksporto. Tačiau Azijos šalių ekonomikos nuosmukis, drastiškai sumažinęs naftos kainas, Rusiją privedė prie bankroto ribos.

Infliacija iki metų pabaigos siekė daugiau nei 80 proc., bankrutavo ne vienas šalies bankas, vien per rugpjūtį–rugsėjį rublis prarado per du trečdalius savo vertės. Tarptautinis Valiutos Fondas sutiko Rusijai paskolinti per 22,6 mlrd. JAV dolerių, kurie visi buvo panaudoti šalies įsipareigojimams įvykdyti. Nusprendusi nedevalvuoti rublio, Maskva neturėjo pinigų socialinėms garantijoms ir viešojo sektoriaus atlyginimams išmokėti. Galiausiai ji buvo priversta paskelbti, kad savo skolos neišmokės. Nepaisant „bankroto“, Rusijos ekonomika prieš krizę buvusį lygį pasiekė jau 1999 metų pabaigoje.

Vokietija skelbti „bankrotą“ per pastarąjį šimtmetį buvo priversta du sykius. Pirmąjį kartą 1920 metais. Šio „bankroto“ priežastis – pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare. Reparacijos, kurias Vokietija buvo priversta išmokėti, sugniuždė šią valstybę ir privedė ją prie milžiniškos nacionalinės valiutos hiperinfliacijos. Pastaroji netrukus taip išslydo iš rankų, kad duonos kepalui įsigyti nepakako net karučio, pilno markių banknotų.

Antrąjį „bankrotą“ šalis paskelbė po Antrojo pasaulinio karo 1945 metais, kai didžioji dalis valstybės pramoninių pajėgumų ir gamyklų buvo visiškai sunaikinti.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje